Klaipėda prieš 100 metų: kaip Lietuva ir Klaipėdos kraštas pinigus dalijosi (98)

1923 m. Klaipėdos kraštui tapus Lietuvos dalimi, politinis susijungimas dar anaiptol nereiškė, kad abi pusės vienodai suprato, kaip turi būti tvarkomas bendras valstybės ūkis. Klaipėdos kraštas pagal 1924 m. Konvenciją gavo plačią įstatymų leidybos, administracinę, teismų ir finansinę autonomiją, o Statuto 35 straipsnis numatė, kad Lietuvos Vyriausybė ir krašto valdžia turi susitarti, kokia dalis valstybės surenkamų muitų, akcizų, prekių mokesčių ir monopolijų pajamų turi atitekti Klaipėdos kraštui.

O ginčytis buvo dėl ko: Lietuvai Klaipėda buvo vienintelis jūrų uostas, per kurį tarpukariu ėjo didžioji dalis šalies užsienio prekybos. Klaipėdos politikų požiūriu, jeigu centrinė valdžia surenka muitus ir kitus stambiuosius mokesčius, autonominis kraštas turi aiškiai žinoti, kokia šių pinigų dalis jam sugrįš.

Ginčas nukeliavo iki Ženevos

Problema buvo ta, kad Statute numatyta ilgalaikė atsiskaitymo formulė vis neatsirado. Tad 1926 m. pradžioje Klaipėdos krašto Seimelis pateikė Tautų Sąjungai memorandumą, kuriame skundėsi Lietuvos veiksmais ir Statuto pažeidimais. Galiausiai 1926 m. rugsėjo 3 d. Klaipėdos klausimas atsidūrė ant Tautų Sąjungos Tarybos stalo Ženevoje.

Klaipėdos vardas tą dieną skambėjo politikų, tuo metu sprendusių visos Europos likimą, lūpose. Diskusijoje kalbėjo Didžiosios Britanijos užsienio reikalų sekretorius seras Austenas Chamberlainas - 1925 m. Nobelio taikos premijos laureatas, dalyvavo Prancūzijos užsienio reikalų ministras Aristidas Briandas, tais pačiais 1926-aisiais kartu su Vokietijos užsienio reikalų ministru Gustavu Stresemannu gavęs Nobelio taikos premiją, ir kt.

Ir vėl Lietuvos „gudrybė“

Lietuvai Ženevoje atstovavo vos 33-ejų diplomatas Vaclovas Sidzikauskas, anksčiau dalyvavęs rengiant Klaipėdos konvenciją ir Lietuvos Vyriausybės laikytas vienu geriausių šio dokumento žinovų.

Proceso metu V. Sidzikauskas net nebandė ginčytis, kiek milijonų litų Klaipėdai priklauso - jis rado teisinį „kabliuką“, kad tokios bylos apskritai negalima nagrinėti, nes ji esą neteisingai pateikta. Mat Klaipėdos konvencijos 17 straipsnis numatė, kad atkreipti Tautų Sąjungos Tarybos dėmesį į Konvencijos pažeidimą gali Tarybos narys, tai yra joje atstovaujama valstybė, tad Klaipėdos krašto Seimelis tokios teisės neturėjęs.

Klaipėdos vardas tą dieną skambėjo politikų, tuo metu sprendusių visos Europos likimą, lūpose.

Galiausiai šis V. Sidzikausko argumentas ir nugalėjo, tad iš pirmo žvilgsnio Lietuva ir vėl pergudravo savo oponentus ir tarsi pasiekė dar vieną diplomatinę pergalę. Tačiau kaip tik 1926 m. rugsėjo 8 d. Vokietija buvo priimta į Tautų Sąjungą bei gavo nuolatinę vietą jos Taryboje, tad tapo aišku, kad anksčiau ar vėliau ji gali tapti „legalia“ šalimi, kuri veš Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos konfliktus į Ženevą. Vėlesniais metais taip ir nutiko - Berlynas ne kartą Tautų Sąjungoje kėlė Klaipėdos krašto autonomijos klausimus.

© Lietuvai atstovavęs 33-ejų diplomatas Vaclovas Sidzikauskas rado teisinį „kabliuką“ - įrodė, kad klaipėdiečių skundas pateiktas netinkama tvarka, todėl jo esmė taip ir nebuvo išnagrinėta. Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus nuotr.

Todėl tuo pat metu, kai Ženevoje buvo narstoma skundo procedūra, Kaunas ir Klaipėda jau intensyviai derėjosi ir galiausiai susitarė patys.

Sutarė dėl milijonų

1926 m. rugsėjo 8 d. Klaipėdos krašto Seimelyje prasidėjo uždaras finansinio susitarimo svarstymas. Kitą dieną Seimelio plenumas slaptame posėdyje galutinai patvirtino Lietuvos valstybės iždo ir Klaipėdos krašto Direktorijos suderintą pereinamąjį protokolą. 1926 m. rugsėjo 11 dienos numeriuose jį paviešino daugelis tiek Kauno, tiek Klaipėdos laikraščių, tarp jų - ir gotišku šriftu leistas „Lietuvos keleivis“ (citatos kalba suliteratūrinta, originalus laikraščio tekstas - pridedamoje iliustracijoje):

„Nuodugniai apsvarstę klausimą, Lietuvos valstybės iždo ir Klaipėdos krašto Vyriausybės atstovai vienbalsiai nutarė:

1. Kadangi Klaipėdos krašto statuto 35 straipsnio 1 skirsnio 1 punkte numatytas pajamų padalijimo principas dėl savo lankstumo leidžia įvairias interpretacijas, iš kurių kyla ginčai, reikia ieškoti abi puses tenkinančio sprendimo, nepažeidžiančio 35 straipsnio.

2. Lietuvos valstybės iždas trejus metus, pradedant 1927 metais, Klaipėdos krašto Vyriausybei kasmet moka po 6 600 000 litų. Mokėjimai atliekami kiekvieno mėnesio 10 ir 25 dienomis, iš viso po 550 000 litų per mėnesį.

3. Klaipėdos kraštas už 1923, 1924 ir 1925 metus nebereiškia Lietuvos valstybės iždui jokių reikalavimų dėl pajamų iš muitų, akcizų, vartojimo mokesčių ir monopolijų.

4. Už 1926 metus Lietuvos valstybės iždas Klaipėdos krašto Vyriausybei išmoka 5 400 000 litų. Iš jų 4 800 000 litų išmokama grynaisiais pinigais kas mėnesį po 400 000 litų, o 600 000 litų paliekama Lietuvos valstybės ižde Klaipėdos kraštui suteiktai paskolai padengti."

Taika buvo laikina

Vis dėlto 1926 m. kompromisas visiems laikams neišsprendė pagrindinės Statuto 35 straipsnio problemos - kaip tiksliai apskaičiuoti Klaipėdos kraštui tenkančią bendrųjų valstybės pajamų dalį. Finansinis klausimas vėliau dar ne kartą grįžo į Tautų Sąjungą.

© Lygiai prieš 100 metų, 1926-ųjų rugsėjo 11 dieną, išleistame Klaipėdos laikraščio „Lietuvos keleivis“ numeryje buvo paskelbta apie tai, kad „Klaipėda ir Lietuva susiderėjo“ bei paviešinti pagrindiniai susitarimo punktai.

Tačiau pats principas, kad reikšminga Klaipėdos krašto autonominio biudžeto dalis gaunama iš Lietuvos valstybės, išliko. Pavyzdžiui, 1936 m. bendros Klaipėdos krašto biudžeto pajamos siekė 14,6 mln. litų, iš jų 6,1 mln. litų, arba apie 42,6 proc., sudarė Lietuvos Vyriausybės finansinės išmokos.

Ironiška, kad šiai sistemai, dėl kurios buvo sulaužyta tiek iečių, tebuvo lemta gyvuoti vos kiek daugiau nei dešimtmetį, nes 1939 m. kovo 22 d. Vokietijai ultimatumu privertus Lietuvą perduoti Klaipėdos kraštą, kartu nustojo egzistuoti Lietuvos suvereniteto ir Klaipėdos autonomijos santykiai bei visi taip sunkiai pasiekti susitarimai.