Klaipėda prieš 100 metų: teatro reikalu (100)

Nepaisant Kauno pastangų stiprinti lietuvišką kultūrinį gyvenimą autonominiame Klaipėdos krašte ir tam naudotų įvairių integracijos priemonių, valstybės remiamas profesionalus lietuvių teatras Klaipėdoje pradės veikti tik beveik po dešimtmečio.

Sunkus kelias į sceną

1926 metais Lietuvos sudėtyje jau buvusioje autonominėje Klaipėdoje savo veiklą ir toliau tęsė miesto išlaikomas vokiškas teatras. Tiesa, 1924-1925 metų teatro sezoną uostamiestyje buvo galima išvysti lietuviškų vaidinimų - tuo rūpinosi vietos kultūros draugija „Aukuras“, išsiderėjusi Miesto teatro scenos nuomą Kauno Valstybės teatro dramos ir operos trupių gastrolėms. Lietuviški spektakliai buvo rodomi paprastai po du vakarus per mėnesį.

Tačiau netrukus paaiškėjo, kad tokios gastrolės Valstybės teatrui per brangiai kainuoja, be to, trupėms išvykus nukentėdavo repertuaras Kaune. Todėl 1925 m. „Aukuro“ draugija kreipėsi į šalies ministrą pirmininką, prašydama valstybės paramos nuolatinei profesionaliai dramos trupei Klaipėdoje išlaikyti.

Planuota suburti 17 aktorių trupę, kuri du kartus per savaitę vaidintų Klaipėdos Miesto teatre, o dar kartą - kitose krašto vietovėse. Pradinė projekto sąmata viršijo 300 tūkst. litų, vėliau ji buvo sumažinta iki 165 tūkst. litų. Projektu susidomėjo ir Švietimo ministerija, svarstyta į Klaipėdą perkelti Antano Sutkaus Tautos teatrą, o dalis aktorių net ir paskubėjo atsikraustyti į uostamiestį.

© Klaipėdos miesto teatro interjeras apie 1928-uosius. www.bildarchiv-ostpreussen.de

Tačiau 1926 m. pradžioje teatrui pasiūlyta vos 50 tūkst. litų metams. A. Sutkus tokią sumą laikė nepakankama profesionaliam teatrui išlaikyti ir nuo sumanymo atsitraukė. Tad pirmasis rimtas mėginimas įkurti nuolatinį lietuvių teatrą uostamiestyje taip ir liko neįgyvendintas.

Teatras - politika ar ne?

Būtent prie šio klausimo 1926 m. rugsėjo 24 d. grįžo laikraštis „Klaipėdos garsas“, išspausdinęs straipsnį „Teatro reikalu“:

„Jau praeitais metais, gruodžio mėn. kultūrai kelti draugija “Aukuras" kreipėsi į Miesto valdybą, kad išgavus bent dvi dieni Miesto Teatre, kuriose būtų statomi lietuvių kalboje veikalai. Šiam sumanymui daugiausiai pasipriešija vyr. burgermesteris Dr. Grabow. Jis sakęs, kad perdaug tas padarysią išlaidų, kurių Miesto valdyba neturinti.

Kad dalykas ėjo ne dėl išlaidų, o visai dėl ko kito, tai matosi ir iš to, kad ponas Grabowas tuojau pasakęs, kad jei leistumėm lietuvius į Miesto Teatrą, tai, girdi, Kaune turėtų leisti vokiečių kalboje veikalus vaidinti <...>. Matomai tūlųjų Miesto Ponų manoma, kad teatre bus varoma politika, taip paprastai jie meno įstaigas tam tikslui naudoja. Turi žinoti, kad teatras ne politikos įstaiga, bet kultūros. O kultūros pavydėti - tai nekultūringas darbas <...>.

Jei leistumėm lietuvius į Klaipėdos miesto teatrą, tai Kaune turėtų leisti vokiečių kalboje veikalus vaidinti.

Teatro klausimas jau gana pribrendęs, tik reikėtų jį vėl iškelti aikštėn. Kliūtis įsteigimui nebūtų taip sunku nugalėti. Juk vargu bau rasis tokių drąsių tvirtinimų, kaip anuomet, kad vienas aukštas vyras tvirtinęs, kad lietuviai tik per jo lavoną įeisią į Miesto Teatrą. Todėl būtų pageidautina, kad „Aukuro“ draugija, kuri šiuo klausimu jau senai pradėjusi rūpintis, ir toliau tęstų šį darbą bei praneštų visuomenei, kas šiuo svarbiu reikalu atlikta, nes Lietuvių visuomenei svarbu, kad ir šiai žiemai nepasiliktų be savo teatro."

Galiausiai pasidalijo per pusę

Deja, ir tą žiemą, ir dar ne vieną po jos Klaipėdos lietuviai liko „be savo teatro“. Situacija ėmė keistis 1934-aisiais, kai lietuvių kultūrinei veiklai atsivėrė gerokai daugiau galimybių naudotis Miesto teatro scena. O 1935 m. į Klaipėdą perkėlus Valstybės teatro Šiaulių skyriaus profesionalią trupę, prasidėjo dviejų teatrų gyvenimas po vienu stogu.

Vokiečių ir lietuvių kolektyvai Miesto teatro sceną dalijosi iš esmės per pusę - kiekvienam teko po tris darbo dienas per savaitę ir kas antras sekmadienis.

Taigi lygiai prieš 100 metų lietuvių kultūros veikėjų iškeltas siekis „bent dvi dieni Miesto Teatre“, - po devynerių metų buvo įgyvendintas net su kaupu: lietuvių ir vokiečių teatrai tą pačią sceną pasidalijo beveik po lygiai.

Beje, ši neįprasta dviejų teatrų kaimynystė, trukusi iki 1939 m. pavasario, kai Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą lietuvių teatro veikla mieste nutrūko, be kita ko, yra vizualizuota dabartinio Klaipėdos dramos teatro spektaklyje-ekskursijoje „Kėdė iš Komedijų namo“, kurios metu žiūrovas vedžiojamas ne tik po dabartines teatro erdves, bet ir per skirtingus jo istorijos sluoksnius.