Klaipėda prieš 100 metų

Dienraštyje „Vakarų ekspresas“ pradedame publikuoti istorinių straipsnių ciklą „Klaipėda prieš 100 metų“. Šio ciklo tikslas - patyrinėti, kaip keitėsi mūsų miestas, kaip ir kuo gyveno klaipėdiečiai po to, kai Klaipėdos kraštas 1923 metais buvo prijungtas prie Lietuvos.

Istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja docentė Silva Pocytė pažymi, kad autonominio Klaipėdos krašto istorija Lietuvos sudėtyje 1923-1939 m. yra nustumiama į pokalbių ir diskusijų paraštes.

„Šis 16 metų laikotarpis buvo labai dinamiškas ir įdomus, pilnas įtampų ir sugyvenimo pavyzdžių tarp vietos gyventojų: vokiečių ir lietuvių, lietuvininkų ir iš Didžiosios Lietuvos atvykusių lietuvių“, - sakė S. Pocytė interviu „Apie šešiolika autonominio laikotarpio metų po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos“, kuris buvo parengtas ir publikuotas „Vakarų eksprese“ praėjusiais metais, įgyvendinant projektą „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos“.

Vokietijos ir Lietuvos interesus krašte reprezentavo ir spauda vokiečių bei lietuvių kalbomis.

Spaudos pakilimas

Klaipėdos kraštui prisijungus prie Lietuvos, Klaipėdoje pasirodė nemažai naujų laikraščių ir savaitraščių.

1924-1926 m. ėjo dienraštis „Klaipėdos žinios“, 1924 m. - savaitraštis „Klaipėdos sargas“, 1924-1925 m. - dvisavaitis laikraštis „Pajūrio sargas“, 1925-1926 m. - mėnesinis laikraštis lietuvių ir vokiečių kalbomis „Valstybinis valdininkas“, 1926 m. - savaitraštis „Klaipėdos krašto žodis“, 1926-1927 m. - politikos, ekonomikos ir literatūros laikraštis „Klaipėdos garsas“.

Anot S. Pocytės, vokiškąjį polių labiausiai atspindėjo Klaipėdoje leisti „Memeler Dampfboot“ ir „Lietuviška ceitunga“ lietuvių kalba, o pagrindinis Lietuvos valstybės interesų skleidėjas buvo nuo 1924 m. pradėtas leisti „Lietuvos keleivis“.

Tęsdami projektą „Klaipėdos prijungimas prie Lietuvos“ ir siekdami užpildyti spragą, kuo ir kaip gyveno Klaipėda 1923-1939 m., atsiversime 100 metų senumo laikraščius ir parengsime jų apžvalgą, atrinkdami ir perpublikuodami 1924-aisiais aprašytus svarbius Klaipėdos miesto ir krašto įvykius, aktualijas, prisiminsime to laikmečio asmenybes, pikantiškas naujienas ar skelbimus.

Aštri tautinė kova

Vienas iš 1924 m. Klaipėdoje rengiamų ir spausdinamų dienraščių buvo „Klaipėdos žinios“.

Atsivertus 1924 m. rugsėjo 20 d. „Klaipėdos žinių“ numerį, jau iš pirmojo puslapio antraščių: „Eilinė provokacija“, „Heimatbund'as“ provokuoja konfliktą tarp Lietuvos ir Vokietijos" - galima įsivaizduoti, kokia tuo metu buvo situacija Klaipėdos krašte.

„Mes gerai suprantame, kad Klaipėdos krašte tautiniai ir politiniai santykiai nėra paprasti, kaip vokiečiui lapukui atrodo.

Suprantame, kad šis kraštas įeina į aštrios tautinės kovos, lietuvių tautinės emancipacijos periodą, kuris neapseis be kartumų iš vienos ar kitos pusės.

Ir drauge mes matome, kad ir Klaipėdos krašto gyventojams savytarpio ir santykiuose su centro vyriausybe yra begalės ekonominių, administracinių ir kitų klausimų, kuriais reikia prieiti prie sutarimo ramiu protu, neįkaitintais jausmais.

Dėl to ir mes savo laikraščio skiltyse ir esame ne kartą reiškę nuomones, kad ta kultūrinė kova turi būti įvesta į savo normalias vėžes, kad kraštas negali būti visados laikomas karo stovy. 

Ir esame kvietę pirmoj eilėj spaudą prisidėti prie to taikinimo darbo", - rašoma pirmajame laikraščio puslapyje.

Publikacija pasirašyta viena raide - S.

Greičiausiai tai paties laikraščio redaktoriaus Jurgio Šaulio tekstas.

Lietuviškos spaudos redaktorius Jurgis Šaulys

Jurgis Šaulys (1879-1948) buvo Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas, filosofijos daktaras, Nepriklausomybės Akto signataras.

J. Šaulys studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje (1897-1899 m.), bet iš jos atleistas už lietuviškos spaudos laikymą ir platinimą.

1903-1912 m. studijavo ekonomiką Berno universitete (Šveicarija), kurį baigė turėdamas filosofijos daktaro laipsnį.

Dirbo finansininku Vilniaus žemės banke.

1917 m. išrinktas į Lietuvos Tarybą, buvo jos generaliniu sekretoriumi ir pirmuoju vicepirmininku. 1918 m. vasario 16 d. su kitais Lietuvos Tarybos nariais pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

1918-1923 m. ir 1927-1946 m. laikotarpiais dirbo Lietuvos diplomatinėje tarnyboje.

J. Šaulys pirmasis Lietuvos valstybės nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotas ministras Vokietijoje (1918-1919 m.), Šveicarijoje (1919 m.), Italijoje (1921-1923 m.), Vatikane (1927-1931 m.), vėl Vokietijoje (1931-1938 m.), Lenkijoje (1938-1939 m.), vėl Šveicarijoje (1939-1946 m.).

J. Šaulys aktyviai rašė į lietuvišką spaudą: „Vienybė Lietuvninkų“ (JAV), „Tėvynės sargas“, „Žinyčia“, „Varpas“, „Ūkininkas“, „Darbininkų balsas“, „Gazeta Wileńska“, „Draugas“, „Lietuvos aidas“, „Mūsų senovė“ ir kt.

Redagavo „Varpą“, „Ūkininką“, „Naujienas“ (1903-1904 m.), „Lietuvių žinias“ (1914-1915 m.).

1924-1925 m. J. Šaulys redagavo Klaipėdoje leistus laikraščius „Klaipėdos žinios“, „Lietuvos keleivis“ (1924 m.), „Memel-Zeitung“ (1924-1925 m.) ir kt.

Spaudoje pasirašinėjo įvairiais slapyvardžiais: Jurgis Baublys, Juozas arba Jurgis Bekampis (J. B., J. B. K., J. Bk., J. Bek. ir pan.), Mažagetas arba Mažagitas, Kadagys, Vaivoras, Šauklys, Špogas, Žabinkštis ir kitais.

„Tauralaukių „Velnio“ akmuo“

Toliau vartant 1924 d. rugsėjo 21 d. „Klaipėdos žinias“ į akis krenta kitos garsaus žmogaus, Lietuvos karininko, archeologo, muziejininko Petro Tarasenkos (1892-1962) straipsnis „Tauralaukių “Velnio„ akmuo“, kuriame jis aiškina apie ypatingą Tauralaukio megalito reikšmę.

„Trijų kilometrų nuo Klaipėdos Kretingos plentu, Mažųjų Tauralaukių dvaro pietiniame gale, kairiajame Akmenės upės krante, šalia kapinėlių yra akmuo, vadinamas “Velnio" akmeniu.

Trumpos tėra žinutės, teikiamos apie „Velnio“ akmenį vietinių gyventojų, o ryžtingas vokietis, kuris įrengė parke restoraną, dar mažiau ką gali pasakyti. „Kieno tas akmuo?“ - „Velnio!“ - „Kodėl taip pavadinta?“ - „Ogi velniai ant jo kortomis špiliavo (lošė) štai ir jų nagų draskyta“, - sako rodydamas į esančias akmens paviršiuj keletą raukšlių.

Daugiau paaiškina apie „Velnio“ akmenį jo apylinkė, nes čia yra ir kitų praeities liudininkų, kartu su „Velnio“ akmeniu sudaro vieną gražų praeities vaizdą.

E. Hollockas mini čia buvusius tris, o dabar du pilekalnius.

Pagal Akmenės upės nuo Kretingos iki Klaipėdos Hollocko minima aštuoni pilekalniai, keli senkapiai ir kiti senovės paminklai, kurie liudija, kad visa šita sritis iš senovės buvo žmonių tirštai apgyvendinta, kurie šalia savo sodybų turėjo ir alkvietes.

Neabejoju, kad alkvietė buvo prie „Velnio“ akmens, ir pats akmuo tuomet dar nebuvo „velnio“, bet „šventas“ - alkakmenis", - teigia P. Tarasenka.

Klaipėdos šeštadienio turgus

Kiekviename to meto laikraštyje galima rasti ir kasdieniškų naujienų.

„Turgus iš pat ryto buvo labai didelis. Privežta didelė daugybė vaisių, bulvių, daržovių, netrūko ir grūdų. 

Visas tvirtovės kanalas pilnas laivelių su žuvimis ir daržovėmis, kurių pristatė Kuršo marių pakraščių gyventojai. Kainos nenusileido. Riebalų kainos kiek pakilusios“, - informuojami „Klaipėdos žinių“ skaitytojai.

Uosto aktualijos

Kiekviename laikraščio numeryje pateikiamos ir uosto bei ekonomikos aktualijos.

Rugsėjo 21 d. publikuota trumpa žinutė apie tai, kad Vyriausybė ir Klaipėdos Direktorija susirūpinusi Klaipėdoje nuo karo laikų neveikiančio trąšų fabriko „Union“ atgaivinimu.

„Klaipėdos fabriko metinė gamyba gali siekti mažiausia metams 75 000 tonų. Tuo tarpu 1923 m. Lietuva įvežė trąšų 23 400 tonų. 

Šiais gi metais matyt bus įvežta apie 40 000 tonų. Žinoma, kasmet tas trąšų įvežimas turės sparčiai augti ir trumpu laiku pasiekti bent 100 000 tonų. 

Tad atgaivinus Klaipėdos trąšų fabriką beveik visą jo produkciją suimtų mūsų vidaus rinka. Kas liktų, būtų galima eksportuoti kaimynams“, - rašoma laikraštyje.

Bus daugiau.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder