Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (678)

Tęsiame pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau žvalgysimės prieškariniame kurhauze. Jame iki 1940 m. gyveno Brunhildos Miuler (Brunhilde Muller) šeima.

Aidas iš... Londono

Kuo žurnalistinis darbas įdomus? Todėl, kad nenuspėjamas. „Įbridusi“ į Smiltynę šlaistytis po dar galutinai nesutrupėjusias prieškarines vilas, kurios jau sovietmečiu tapo „komunalkėmis“, įvairiais kanalais prašiau atsiliepti jų buvusius gyventojus, o ir dabar gyvenančius Smiltynėje, o galbūt visai kitur - Lietuvos miestuose, o gal išsilaksčiusius po pasaulį. Atsiliepė. Bet - negausiai. Kai kuriuos irgi labai įvairiais būdais „atkapsčiau“ pati. Bet kad koks aidas pareitų iš „anos“, tarpukario Smiltynės, tikrai nesitikėjau.

O tas aidas atskardeno iš buvusio Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Gedimino Kantausko, emigravusio į Didžiąją Britaniją ir įsitvirtinusio Londone. Jis pažinojo, o jo mama vilnietė Salomėja Kantauskienė draugavo su kurhauze iki 1940 m. gyvenusia Brunhilda Miuler.

Jos tėvas buvo „Viktorijos“ viešbučio Klaipėdoje direktorius, gal ir savininkas ar dalininkas? O Miulerių šeima gyveno Smiltynės kurhauze. Ir ką gi pavyko „išrausti“, atkapstyti?

Brunhildos ir Salomėjos draugystės istorija

Pasakojimas apie Brunhildos ir jos šeimos gyvenimą prieškarinėje Klaipėdoje - tikra akvarelė: prie vandens, ant vandens be aiškių kontūrų ir netgi siluetų. Nes ne iš pirmųjų lūpų ir rankų. Tik spalvingi štricheliai, kuriuos išsaugojo p. Salomėjos atmintis. Nors jai 86 m., bet toji atmintis puiki.

O buvo taip. Sovietmečiu buvo skatinama įvairių sferų kolektyvų draugystės su socialistinių šalių miestų kolektyvais. S. Kantauskienė dirbo Vilniaus 6-ojoje vidurinėje, vaikus mokė lietuvių kalbos. 1974 m. į mokyklą buvo „atpūsta“ Vokietijos demokratinės respublikos Veimaro miesto „oberšulės“ delegacija. Joje buvo ir pedagogė Brunhilda Miuler. Viešnagės Vilniuje dienomis ji buvo apgyvendinta kolegės S. Kantauskienės bute. Kalbos barjero pedagogės nejautė, nes Brunhilda visai neblogai kalbėjo rusiškai. Moterys susidraugavo taip, kad Brunhilda išdrįso prisipažinti labai trokštanti aplankyti Klaipėdą. Ir ypač - Smiltynę. Viešnagės „darbotvarkėje“, žinoma, tokių punktų nebuvo. Suokalbininkės pedagogės labai rizikavo pasiryžusios tokiai kelionei. Juk KGB ir „štazy“ akys plačios, ausys stačios. Bet išvažiavo. Kas bus, tebūnie...

Apsilankymas kurhauze

1974 m. kurhauze dar tebegyveno nespėtos iškraustyti šeimos. Salomėja su Brunhilda įsmuko į gerokai aptrupėjusį namą. Buvusi jo gyventoja prieškariu aikčiojo, kaip viskas pasikeitę. Salomėjai rodė, kur buvęs jos su broliu guvernančių kambarys, kur buvusi virtuvė, kur svečių ir tėvų bei vaikų kambariai. Tiksliau - jų žymės. Nes viskas pertverta, permūryta ar faneromis perkalta.

Iš už vienų, visai ne andainykščių durų, pasirodė rusakalbė moteris, griežtai pasiteiravusi, ko čia tos nematytos „ufonautės“ ieškančios? "Žinote, dar ne tie laikai buvo, kad aiškintume, ko čia dairomės. Kažką pralemenom, kad pasiklydom, ir sprukome.

Jau kurhauzo kieme Brunhilda rodė, kur tėvas laikęs arklius, kur ji su broliu žaisdavusi, kur tėvai su svečiais įsitaisydavo šiltais vasaros vakarais, o ir žiemą Mėmelio vaizdais iš Smiltynės grožėdavosi. Tik įjungusi savo vaizduotę, galėjau suprasti, kaip čia viskas turėjo atrodyti prieškariu",- pasakojo p. Salomėja.

Bričkos ir skrybėlaitės

Tiksliai išsiaiškinti nepavyko, iš kurios pusės - Brunhildos tėvo ar mamos - tėvai gyveno Kretingalės apylinkėse. "Brunhilda pasakojo, kaip iš ten pasikinkę arklius į bričką seneliai, pasidabinę skrybėlėmis ir skrybėlaitėmis, išsirengdavę į Smiltynę.

Kai p. Salomėjos paklausiau, gal Brunhilda užsiminė, kokie keltai kursuodavo mariomis prieškariu, sakė - neužsiminė, o gal tiesiog neįsidėmėjo, net jeigu ir pasakojo.

„1974 metais, plaukiant keltu, mus lydėjo mano sūnus Gediminas. Brunhilda turėjo baimių, kad Smiltynėje ją gali kas atpažinti. Pradedantis aktorius Gediminas juokais siūlė... prisiklijuoti ūsus. Šventas naivumas. Juk nė vienas iš mūsų dėl įvairių priežasčių tuomet dar nežinojome, kaip Smiltynėje pokariu viskas pasikeitė. Įskaitant ir gyventojų “kontingentą",- pasakojo p. Salomėja apie dar 1994 m. pasimirusią draugę iš Veimaro Brunhildą Miuler.

Ji teigė, kad tėvas turėjo aistrą žirgams. Prie kurhauzo buvęs ir žirgynas. Gal kurhauzo svečių ir viešnių pomėgiams, o gal tie žirgai Rytų Prūsijos pavyzdžiu buvę ir pajamų šaltinis, juos veisiant ir parduodant. Ir gali būti, kad tie žirgai buvo trakėnų veislės. Juk vos už keliasdešimties kilometrų Kenigsbergo apylinkėse, Trakėnuose, buvo europinio garso žirgynas. Dabar, deja, ten to žirgyno - tik griuvėsiai. Tiesa, dvaro pastatas išsaugotas. Jame - mokykla. O joje - muziejėlis, skirtas buvusiai dvaro ir žirgyno didybei. Tų išlikusių relikvijų ne per daugiausiai.

Užbūrė Trakėnų pedagogės rusės pademonstruotas filmas. Jį mokyklai padovanojo šių kraštų išeiviai vokiečiai. Negalėjau atsistebėti tais Trakėnų veisliniais žirgais. Tad kažkodėl įsivaizdavau, kad kurhauzo žirgyne irgi tokie žirgai karaliavo... Ir kaip jie turėjo puošti Smiltynę, pakinkyti į bričkas ar ponų ir ponių jodinėjami po apylinkes pasižvalgyti.

S. Kantauskienė prisipažino turėjusi nemažai nuotraukų su Brunhilda. Bet... prieš kelerius metus jas sudegino. „Mano amžius jau toks, kad reikia galvoti, ką po savęs paliksiu. Nemaniau, kad jų dar galėtų kam nors prireikti. Persižegnojau, sukalbėjau maldą už šviesaus atminimo Brunhildą ir sudeginau...“ - prisipažino.

Tai tik tiek apie tą Brunhildą. Lieka neišrišti klausimai - jos tėvas buvo „Viktorijos“ viešbučio savininkas ar dalininkas? Kokiomis nuosavybės ar nuomos sąlygomis Miulerių šeima gyveno kurhauze? Pasak G. Kantausko, 1940 m. Miulerių šeima iš Mėmelio - Klaipėdos - pasitraukė ne evakuacijos sąlygomis, kai daugelis vylėsi pasitraukią tik laikinai. Pagal Gediminą, Miuleriai į Veimarą išvažiavo su visais užgyventais turtais. Jeigu ir turėjo kokias nuosavybės teises į „Viktorijos“ viešbutį ar kurhauzą Smiltynėje, gal buvo pasirūpinę ir nekilnojamojo turto likimu. Ką gali dabar žinoti...

Tačiau Miuleriai net nutuokti negalėjo, kad Veimaras - Gėtės ir Šilerio atminimą saugantis miestas - pokariu taps Rytų Vokietijos dalimi, įtakojama SSRS...

Ir apskritai - ką mes galime žinoti, kokius likimo spąstus žmonėms paspendžia pasaulio galingieji. Aplinkybėms susiklosčius tikrai galingi, o kartais - tik trumpalaikiai, galingais tapę dėl savo ambicjų, dažnai ir kankinamų kompleksų. Bet žmones pasmerkiantys kančioms ir luošinantys likimus.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder