Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (689)
Jas jau pravėrėme šiek tiek papasakoję apie šio namo gyventojus, tarp jų - ir Miškų ūkio vadovą Vaclovą Lukošių, besirūpinusį ne tik miškais, bet ir darbuotojų gerove.
Kaip jau minėta, jis parūpindavo vaisių, vaiskrūmių sodinukų pasisodinti po „savo“ vilų, tapusių „komunalkėmis“, langais. V. Lukošius pasirūpino darbuotojams pastatyti pirtį. Jis, pasidomėjęs vokiečių patirtimi XIX-XX a. sandūroje, sumojo nendrėmis tvirtinti Kuršių marių krantus. Miškų ūkio vadovo iniciatyva kaip didžiausia brangenybė buvo saugojamos gubojos, sutvirtinančios kopas.
„Butai“ paplūdimiuose
V. Lukošiaus laikais kopos pradėtos tvirtinti ir sausmedžių kvadratėliais. Smiltynės pliažininkai juose tiesdavosi savo paklotes ir įsikurdavo tarsi paplūdimių „bute“ su visomis kandomis šaltibarščių, cepelinų puodais. Žodžiu, sausmedžiais išpintas kvadratėlis - „butas“ vienai dienai šeimai ar draugų kompanijai.
Žinoma, ne mano kompetencija vertinti, kiek anuometinis Kuršių nerijos miškų ūkio vadas buvo pažangus, o kiek malkų priskaldė. Tačiau įvairiuose šaltiniuose neaptikusi jo veiklos ir gyvenimo pėdsakų Smiltynėje, labai nustebau. Tarsi jis Smiltynėje nei gyveno, nei dirbo...
Tad pradėjau belstis į pokarinių smiltyniškių duris ir teirautis, koks tas V. Lukošius buvęs jų akimis - ir vadovas, ir kaimynas, o ir šeimynykštis.
Bandė tarti svarų žodį
Net neįsivaizdavau, kiek Lietuvos miškų praktikų, teoretikų, o ir mokslininkų yra rausęsi Kuršių nerijos užpustymų, medžių kirtimo istorijose. Kiek iečių sulaužyta dėl miškų kirtimo nerijoje padarinių. Išvados labai įvairios: gamta pati susitvarko arba - reikalingas žmogaus įsikišimas. Pasirodo, tie ginčai vyko ir Rytprūsių klestėjimo laikais. Žodžiu, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Arba - smėlio...
Apie gerus vokiečių miškininkų darbus Kuršių nerijoje, kaip ir visame Klaipėdos krašte, sovietmečiu ilgą laiką vengta kalbėti arba buvo kalbama aptakiai, neišryškinant svarbių akcentų. Mieliau garsintos paprasto paštininko Georgo Dovydo Kuverto pastangos sodinti pušeles prie Nidos bei pokario miškininkų darbai, gydant karo žaizdas.
Bet - nutylima informacija apie Rytprūsių valdžios išskirtinį dėmesį smėlynams suvaldyti ir tam skirtas didžiules lėšas, sėkmingus ir nesėkmingus eksperimentus, Klaipėdos uosto pirklių bendruomenės fizines bei materialias pastangas, atitinkamų valstybinių miškininkų tarnybų ir keleto žymių vokiečių specialistų indėlį vykdant didžiulio masto racionalius gamtotvarkinius darbus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, kurie iš esmės pakeitė nerijos kraštovaizdį ir sustabdė užpustymo procesą.
Čia svarų žodį tarti bandė ir Lietuvos nusipelnęs miškininkas V. Lukošius, savo ilgametį darbą (1951-1993 m.) paskyręs nerijos miškų tyrimams bei praktinei veiklai.
Jis buvo surinkęs ir nemažai istorinės medžiagos, tarp jos ir apie miškų užpustymus. Tačiau ideologiniai štampai apie miškų nykimą tik dėl jų kirtimo buvo tokie stiprūs, kad išsamiame rašinyje apie nerijos miškų ir miško ūkio raidą (1968 m.) jis natūralius miškų užpustymus įvardija tik kaip „gamtos išdaigas“.
Objektyviems vertinimams buvo reikalinga įvairesnių, bet tuomet neprieinamų šaltinių analizė, o vėliau reikėjo geros valios atmesti savais tapusius ir ideologiškai patogius mitus. Apie juos įtaigią studiją yra parašęs Algirdas Brukas.
O V. Lukošiaus bandymai įsikišti į mokslininkų ir teoretikų ginčus turėjo praktinę vertę. Ne tik Smiltynėje, visoje nerijoje buvo tvirtinamos kopos, pagal to laiko galimybes stabdoma vandens invazija tiek iš jūros, tiek iš marių pusės. Kopos tvirtinti pradėtos visame Lietuvos pajūryje - nuo Kuršių nerijos iki Šventosios.
Gyveno ūkiškai
Laikas yra greitai bėgantis ir negailestingas. Kiek bandžiau ieškoti ir kalbinti smiltyniškius, dar menančius Lukošiaus laikus, tokių radosi vienas kitas. Bet esminio ką pasakyti apie Lukošių šeimos gyvenimo būdą nelabai turėjo ką. Nebent tai, kad šeimos galva buvęs didelis tvarkos ir švaros mėgėjas ne tik miškuose, bet ir gyvenamojoje aplinkoje.
Gal plačiau apie tėvą, mamą būčiau ką sužinojusi iš Lukošių dukterų Audros ir Neringos. Jau vien jų vardai daug ką pasako apie tėvų prieraišumą prie Smiltynės. Bet sučiupti siūlelio, vedančio iki jų, nepavyko. Klaipėdoje ar gal kokiame svieto pakraštyje? Juk V. Lukošius vadovavimą miškų ūkio reikalams užbaigė 1993 m. Kaip šeimos likimas klostėsi tais audringaisiais metai, kai daug kam atrodė, kad viskas, kas buvo daryta iki tol, - blogai?
Žodžiu, ką pavyko sugraibyti, tą surašiau. Gal kada nors dar atskries aidų iš Smiltynės g. 21-ojo namo...
Anonsas
Kitą savaitę patrauksime varstyti Jūrų muziejaus durų. Ne, ne šiandieninio. Kai jis buvo statomas. O statyboms reikėjo tokių įvairių medžiagų ir įrenginių, apie kokius praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio jo statytojai tegalėjo tik pafantazuoti. Iš kur radosi gaubti stiklai akvariumui, kokiais būdais ir kieno pastangomis buvo kaupiami būsimi muziejaus eksponatai, kur jie buvo sandėliuojami? Kokių ryšių reikėjo įrangai įsigyti ir kokiomis kainomis? Esu surinkusi nemažai pasakojimų ir iš dabar jau šviesaus atminimo muziejaus statytojų Aloyzo Každailio, architekto-konstruktoriaus Petro Lapės, restauratoriaus Vytauto Šliogerio, ir, žinoma, tuomečio Vykdomojo komiteto pirmininko Alfonso Žalio. Viliuosi - bus įdomu, kur kūrybingus žmones gali nunešti svajonių ir fantazijų sparnai.
Rašyti komentarą