Ankstesnėje akvarelėje rašėme, kad Muziejaus statytojai turėjo būti be galo sumanūs ir energingi - juk tokios statybos Sovietų Sąjungoje, o ypač - senovinėse tvirtovėse, nebuvo leidžiamos.
Užsiminėme ir apie Jūrų muziejaus direktoriaus Aloyzo Každailio gebėjimus privilioti žmones, kurie tame muziejuje turėtų dirbti. Pavyzdžiui, iš Kauno zoologijos muziejaus parviliojo taksidermistą (iškamšų meistrą) Alvydą Laurinavičių. Žinoma, reikėjo ir ichtiologo, išmanančio jūrinių žuvų gyvenimo ypatumus, biologo... Kreipėsi į Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto vadovybę, kad ji pasiūlytų tinkamiausias kandidatūras. Toji nurodė Algirdą Stankevičių ir Eugenijų Buivydą. Rezultatas - abu buvo prikalbinti atvykti dirbti dar tik besikuriančiame muziejuje.
Tačiau pirmieji metai nebuvo tokie jau įdomūs, kaip tuomet piešė A. Každailis. „Apie jūrą ne ką teišmaniau, juk kilęs iš Vidurio Lietuvos - Kėdainių. Privalėjau “apsičiupinėti„, kas toji jūra, ir ne tik Baltijos, yra. Kai reikėjo kurti ekspozicijų planus, pasišiaušė plaukai: kolekcininko Felikso Rimkevičiaus kriauklėmis būtume galėję užpildyti mažutę didžiulio muziejaus dalį. Ekspozicijų planus sukūrėme fantastiškus, o iš kur gausime eksponatų?“ - prieš daugelį metų iškilusį klausimą pacitavo A. Stankevičius.
Pirmosios ekspedicijos
Į pirmąją ekspediciją graibytieksponatų 1975 m. su žvejų laivais išvyko A. Každailis ir E. Buivydas. Mauritanijos zonoje jiedu kraustėsi iš laivo į laivą.
„Buvome “apiforminti„ lektoriais“, - yra prisipažinęs dabar jau šviesaus atminimo A. Každailis.
Abu su Eugenijumi laukdavo, kada žvejai ištrauks tralus, ir jie galės išsirinkti vėžiagyvius, murenas ir kitą jūros fauną.
„Kartais nutikdavo, kad traluose - nė žuvytės, o mums su Eugenijumi džiaugsmas - pilna mums reikalingų dalykų. Bet ir žvejai pasidžiaugdavo dėl mūsų sėkmės“, - patirtas emocijas yra klostęs A. Každailis. Iš ekspedicijos, trukusios beveik tris mėnesius, muziejaus vyrai grįžo patenkinti - jau bent šį tą turi. Šaldytą Atlanto „produkciją“ - nuo jūros žvaigždžių iki murenų - perdavė taksidermistui A. Laurinavičiui. O netrukus, tais pačiais 1975-aisiais, E. Buivydas vėl su žvejų laivais išvyko tęsti eksponatų paieškų.
Pažintis per gintarą
Matyt, gyvenime svarbu žinoti, ko nori ir ko tau reikia... A. Stankevičius, sudaręs fantastiškus ekspozicijų planus, puikiai žinojo, ko reikia muziejui. Tačiau iš kur visa tai paimti? Taip, Klaipėda - uostas. Taip, jūreiviai raižo jūras ir vandenynus. Bet jie turi savo tiesiogines pareigas laivuose. Ir eksponatų muziejui gaudyti nėra nei laiko, nei žinių.
Tiesa, jūreiviai parplukdydavo vieną kitą vertybę muziejui, tačiau tai negelbėjo. Tai kaipgi būdavo organizuojamos ekspedicijos į kitas jūras ir vandenynus, turint omenyje sovietmečiu galiojusius apribojimus ištrūkti į užsienius, kad ir pačiais kilniausiais tikslais?
„Galima sakyti, viską lėmė atsitiktinumai“, - sakė p. Algirdas. Pirmasis atsitiktinumas jį užklupo biologijos specialistų konferencijoje Leningrade. Per pertraukėlę jis nugirdo, kaip Jūrų biologijos instituto direktorius Viktoras Žirmunskis kolegoms pasakojo apie adatų terapiją ir guodėsi, kad joms išvalyti, o gal įelektrinti, jis niekur nerandąs gintaro gabalų. Jaunas specialistas drįso įsiterpti į pokalbį ir pasisiūlyti tų gintaro gabalų atsiųsti, kai sugrįš į Klaipėdą.
Pažadą A. Stankevičius tesėjo. Netrukus gavo knygų siuntą apie Jūrų biologijos instituto darbą. Iš tos atsiųstos literatūros sužinojo, kad institutas jam priklausančiu laivu rengiasi didelei ekspedicijai. A. Stankevičiui pakako drąsos paklausti, ar į tą ekspediciją nepasiimtų ir jo. Ir netruko sulaukti teigiamo atsakymo. Tik su viena sąlyga - klaipėdiečiai turės priimti ekspedicijos įrangos konteinerius, pasitikti visus ekspedicijos dalyvius. Mat į ekspediciją buvo ruošiamasi nauju Gdanske pastatytu laivu. Jūrų muziejaus kolektyvėlis (vis dar keturi penki žmonės) apsiėmė keliamas sąlygas įvykdyti. A. Stankevičius džiaugėsi, kad tuo naujuoju laivu apiplauks pusę Žemės rutulio...
Nuo baseino iki vandenyno
Taip, į 1976 metų ekspediciją A. Stankevičius vyks. Tačiau eksponatų būsimoms ekspozicijoms niekas už jį nesurinks. Su Eugenijum Buivydu išvažiavo į Kaliningradą mokytis nardyti. Nes būtinai pareikalaus nardytojo sertifikato. Na, ir prasidėjo nardymo mokslai baseine, o paskui - ir Baltijos jūroje.
Tad į ekspedicijos laivą Klaipėdoje A. Stankevičius įlipo jau turėdamas būtiną dokumentą. Tačiau tikruosius nardymo mokslus užbaigė jau gražiojoje Japonų jūroje.
„Pamatęs tokią šios jūros gyvybės koncentraciją, praradau žadą. Pradėjau save žnaibyti, skatindamas dirbti, o ne vėpsoti į visas tas žuvis ir žuvytes, kriaukles, vėžiagyvius, hidrokoralus ir kitokį tos jūros turtą. Pirmoji ekspedicija buvo labai sėkminga. Grįžau jausdamasis nuveikęs nemažą darbą“, - sakė A. Stankevičius.
O po metų - vėlgi per ryšius su tuo institutu - Algirdas išsirengė į antrąją ekspediciją Baltojoje jūroje.
„Gal reikėjo pradėti nuo jos, o ne nuo faunos ir floros turtingos Japonų jūros?“ - kišu savo trigrašį.
„Važiavau ne ten, kur būčiau norėjęs, o ten, kur pavyko “įsisprausti„, - juokėsi A. Stankevičius, su pasididžiavimu pabrėžęs, kad jūrose ir vandenynuose yra nardęs 5 000 valandų. Kaip jau buvo minėta, ką nardydamas ir rinkdamas eksponatus yra patyręs, yra išleista knyga “5 000 valandų po vandeniu".
Tokia tad buvo šiandieninio Lietuvos jūrų muziejaus pradžia. Dabar jau garsaus ne tik Europoje.
Štai su tokia technika buvo kuriamos Jūrų muziejaus „kosminės technologijos“.
„Vakarų ekspreso“ archyvo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą