Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (698)

Namo prieškarį, vaikų darželio veiklos štrichus per jo auklėtinių prisiminimus apžvelgėme ankstesnėse akvarelėse. Šiandien bandysime aiškintis, kas ir kaip name gyveno ir dirbo jau po to, kai išsikraustė vaikų darželis.

Sulaukiau kelių „Akvarelių“ skaitytojų pranešimų, kad šiame name buvusi ir vaikų muzikos mokykla. Kažkodėl šio fakto nepamenu. Gal tuo metu mokiausi universitete, o, baigusi mokslus, dirbau Vilniuje? Žodžiu,- pramirksėta. Jeigu kas galėtumėte suteikti informacijos, parašykite el. p. adresu [email protected] arba parašykite žinute veidaknygėje.

O šiandien pradėsime žvalgytis po S. Daukanto 9-ąjį namą tuo laikotarpiu, kai čia jau buvo Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyrius ir dailininkų dirbtuvės.

Kai iš Vilniaus „parsiroviau“ į Klaipėdą...

Klaipėdoje gimusi, augusi ir brendusi, sugrįžusi iš sostinės jaučiausi tarsi įsmukusi į liūną. Klaipėdoje buvo šviesuomenės, buvo inteligentijos. Buvo labai įdomių žmonių, nepriskiriamų nei šviesuomenei, nei inteligentams - intelektualai be aukštųjų mokyklų diplomų... Bet su pastaraisiais susipažinau žymiai vėliau.

O darbo pradžioje „Tarybinės Klaipėdos“ redakcijoje buvo nykoka. Dėkinga dabar jau šviesaus atminimo Bernardui Aleknavičiui ir jo žmonai Antaninai, kvietusiems su jais keliauti visai ne tonų grūdų ar karvių duodamo pieno tonų skaičiuoti. Su jais keliaujant vėrėsi visai kiti horizontai nei partinių konferencijų ataskaitos, komjaunimo brigadų pramonės įmonėse dirbtinis žvilgesys.

Nykokai jaučiausi iki tol, kol nepradėjau kaišioti nosies į dailininkų dirbtuves, svečiuotis S. Daukanto name įsikūrusioje dailininkų būstinėje.

Tuo metu Klaipėdos dailininkai savo vedle, pirmininke, buvo išsirinkę skulptorę Violetą Skirgailaitę. Sąžininga iki panagių ji tarsi motina rūpinosi dailininkų gerove. O tai reiškė - krūvos popierių: dėl dirbtuvių, butų skyrimo. Gal ir meninių darbų užsakymų Klaipėdos erdvėse, pramonės kontorose, aktų ar posėdžių salėse.

Nors Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Alfonsas Žalys buvo labai prielankus menininkams, kai kuriuos netgi pats iš kitų Lietuvos miestų buvo prisikvietęs, tačiau juk pas jį nenueisi tik su žodžių lavina, kad tam ar tai reikalinga dirbtuvė, būstas. Reikėjo rašyti krūvas popierių, pagrindžiančių prašymą, įvardijant jau nuveiktus darbus, o dažnai ir nurodyti potencialą, kuo tas ar toji menininkai gali praturtinti Klaipėdą.

Ir rašė tuos prašymus, ir pildė reikalingas anketas. Gal ir subjektyviai esu įsitikinusi, - per tuos popierizmus V. Skirgailaitė taip ir nesušvytėjo kaip skulptorė... Bet apie tai ir kita - kiek vėliau.

Taigi, grįžus į gimtąjį miestą jaučiausi nykokai, kol neįsisukau į dailininkų terpę. Tuomet, 1977 m., dailininkai labai bičiuliavosi su Klaipėdos dramos teatro aktoriais, režisieriais. Dailininkai tapė jų portretus, lipdė ar kalė stovylas, raižė grafiką. Savo ruožtu scenos meistrai būtinai menininkus kviesdavo į premjeras, spektaklių aptarimus. Mano suvokimu, tai buvo graži bičiulystė. Laikui bėgant ji, deja, kažkur išsivadėjo. Bet kai kurie dailininkai ir teatralai tą bičiulystę išsaugojo iki paskutinio atokvėpio.

Taigi, kai su dailininkais iš pradžių draugavau tarnybiniais reikalais, o paskui tai išsivystė ir į savotiškas bičiulystes, būtent dailininkų skyriuje susipažinau ir su Klaipėdos dramos teatro aktoriais. Jie čia su puokštėmis gėlių ateidavo sveikinti menininkų jubiliejų proga.

Aktorius ir režisierius šviesaus atminimo Bronius Gražys beveik visada būdavo parašęs odę jubiliatui. Gerai pažinojęs dailininkų terpę, odėse atspindėdavo ir meninius laimėjimus, ir asmeninio gyvenimo reikšmingus įvykius. Taip pat šviesaus atminimo aktorius Vytautas Kancleris rėždavo ohoho kokias prakalbas. Spalvingas, ne valdiškas iš popieriukų. Aktorių beveik etatinis sveikintojas buvo tapytojas Edvardas Malinauskas, tiems sveikinimams pagrieždavęs ir lūpine armonikėle, ką tebepraktikuoja iki šiol įvairiomis progomis.

Žodžiu, susibičiuliavusi su dailininkais ir aktoriais, jau nebesijaučiau taip nykiai gimtojoje Klaipėdoje. Radosi ir spalvų.

Lionginas Alfonsas Garla, turėjęs dirbtuvę S. Daukanto g. 9, savo stotu ir kalamomis skulptūromis sunkiai tilpo palyginti mažoje patalpoje. Angelės KAVAK archyvo nuotr.

„Gastrolės“ Klaipėda-Palanga-Klaipėda

Kartą, nuėjusi į tuomet vadintos rimtąja muzika koncertą tuomet dar LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų gražiojoje menėje, susitikau skulptorių Lionginą Garlą.

Nežinau net, kaip jį vadinti, nes jo aplinkai jis buvo Alfonsas - Alfa, o „tarnybiškai“ - Lionginas.

Buvo birželio 23-ioji, Joninės lipo ant nosies. Alfa mane ir draugę kvietė žiūrėti kažkokio filmo „Vaidilos“ kino teatre. O paskui planuose - po filmo ieškoti Jonų. „Pasirašiau“ tokiam planui.

Po filmo ieškomi Jonai kažkur buvo išgaravę. Užsukome pas keramikę Skirmantę Bialopetravičiūtę. Pas ją viešėjo mama, personažė iš tuomet labai sėkmingo TV serialo „Petraičių šeima“. Visa kompanija „sukritome“ į naujutėlaičius Alfos žigulius, ir Joninių naktis prasidėjo keliaujant Klaipėda-Palanga. Vaizdai buvo pritrenkiantys. Tad pirmyn-atgal „ralį“ vis kartojome, dainuodami Joninių dainas: „Buvo naktys švento Jono“... Gerai buvo ir be Jonų. Gastroliavome netgi iki kokių šešių.

Kodėl čia pasakoju „asmenukes“? Todėl, kad kitose „Akvarelių“ dalyse „trenksiu“ ir pasakojimus, kokį vaidmenį dailininkai atliko ne tik rengdami parodas, plenerus, bet ir ugdydami klaipėdiečių meninį, estetinį skonį. Dailininkai tikrai nebuvo plevėsos ir gastrolieriai, kaip įsivaizduodavo dažnas jūrinės ar žemės profesijos klaipėdietis.

Kitą savaitę dar pratęsime pasakojimą apie tragiško likimo skulptorių Lionginą Alfonsą Garlą. Apie jį prisiminimais sutiko pasidalinti dabar JAV gyvenanti Angelė Kavak. Ji prisipažino, kad buvo metas, kai Alfos dirbtuvėje S. Daukanto g. 9 ji lankėsi beveik kasdien.