Ko reikia Klaipėdai: verčiančio mąstyti meno ar keptos duonos su palapinėmis?
Kultūros įstaigų vadovų manymu, turime kuo didžiuotis ir kur tobulėti, o štai vietiniai šiuolaikinio meno atstovai, paklausti apie galimybes kurti uostamiestyje, neslepia ironijos.
Festivalį primena kūriniai
„Miestas yra atviras eksperimentiniam menui“, - įsitikinęs Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) direktorius Liudas Andrikis.
Kaip pavyzdį jis pateikė prieš porą metų uostamiesčio viešose vietose eksponuotus diskursyvaus meno kūrinius. Vienas tokių - AB „Klaipėdos energija“ teritorijoje likusi M raidė. Kitas pavyzdys - Naujojo Uosto gatvėje Liucijos Teodoros Mikučionytės dėka „atgijęs“ Kapitono namas, siunčiantis pranešimus Morzės abėcėle skęstančiam „Titanikui“.
Nors garsinės užmanymo dalies nebeliko, bet langai vis dar šviečia, primindami apie menininkės įvietintą instaliaciją „Aisbergas“. Apleistas, griūvantis „kapitono namas“, atsidūręs tiesiai ant judrios gatvės krašto, šiandien pats atrodo kaip niūrus vienišas ledkalnis.
Dabar tikimasi proveržio, pokyčio, nors, mano manymu, tai uždeda didžiulę atsakomybę ne tik parodų kuratoriams, autoriams, bet ir tam tikrai visuomenės daliai - kad štai, dabar jie pamatys stebuklą!
Direktorius pamini ir kitą pavyzdį - Konstantino Bogdano jaunesniojo kūrinį prie pasukamojo tiltelio „Nematomas“. Šis konceptualus kūrinys egzistuoja tik tuomet, kai tiltas uždaromas ir kūrinys yra nematomas. Ant tilto yra užrašas „ne“, o ant kranto - užrašas „matomas“. L. Andrikis džiaugiasi, kad iš tuometinio Šiuolaikinio meno festivalio mieste išliko keli kūriniai, o meno kritikų šis renginys tais metais buvo įvertintas kaip vienas reikšmingiausių Lietuvoje.
Padeda prisijaukinti meną
„Mūsų centro viena pagrindinių funkcijų yra pristatyti šiuolaikinį meną, didinti jo sklaidą. Pastebime, kad Parodų rūmuose auga lankytojų skaičius bei susidomėjimas. Šiemet planuojame “atsišviežinti„ - remontuosime ekspozicines sales, tad lankytojams turėtume tapti dar patrauklesni. Planuose - pavadinimo keitimas, kuris būtų labiau suprantamas ir aiškesnis nei dabartinis“, - pasakoja direktorius.
Dabartinis įstaigos pavadinimas buvo suteiktas 2004 metais. Po 2010-ųjų, prijungus Parodų rūmus, labiausiai matoma centro veikla tapo parodos. Naujasis pavadinimas esą turėtų labiau atspindėti gerokai prasiplėtusią įstaigos paskirtį ir veiklą. Dėl dabartinio pavadinimo kartais pakliūvama ir į kuriozines situacijas. Kartą paskambinęs žmogus pasiteiravo, kokia programa planuojama budistinių naujųjų metų proga.
Parodų rūmuose organizuojamos ekskursijos po parodas, kur lankytojams paaiškinama bei suteikiama daugiau žinių apie šiuolaikinį meną. Direktorius paaiškina apie tokio sumanymo tikslą: „Šiuolaikinis menas turi daugiau prasmių. Gal kitus kartais jis gąsdina dėl savo suprantamumo. Žmogui gal nejauku domėtis tuo, ko nesupranta. Prisijaukinti šiuolaikinį meną gali padėti keli paprasti klausimai: ką man tas kūrinys primena, kokius jausmus ar asociacijas sukelia, ką menininkas nori pasakyti.“
Kaip pavyzdį pašnekovas pamini Marselio Diušano apverstą pisuarą, kuris parodoje buvo pristatytas kaip kūrinys „Fontanas“, pakeitęs meno istoriją ir atvėręs duris konceptualiajam menui. Žinoma, tai sukelia įvairių diskusijų ir skirtingų nuomonių.
L. Andrikis pastebi, jog dabar parodose vyraujančiam šiuolaikiniam menui didžiulę įtaką daro socialiniai tinklai - daug dėmesio skiriama vizualumui, kaip kūrinys atrodys nuotraukose.
Didžiausias susidomėjimas - savais
Pasak direktoriaus, konceptualiu menu uostamiestyje domisi ribota grupė, bet jie nuolat lankosi parodose ir mėgaujasi tuo menu. Tačiau didžiajai daliai lankytojų visgi svarbus estetinis grožis. Pernai didžiausio susidomėjimo sulaukė tapytojo Edvardo Malinausko paroda „O, jūra, motule“. Panašaus lankytojų srauto buvo sulaukusi ir porą metų anksčiau įvykusi retrospektyvinė Anatolijaus Klemencovo paroda.
Svarbu, į kokią publiką orientuosimės: jeigu tik į tą, kuriai patinka daug palapinių, kepta duona ir alus - nieko gero nevyks. Tada Klaipėdoje jausime tik česnaką ir keptos duonos kvapą.
„Mūsų vietiniai menininkai žmones turbūt taip pat skatina atrasti Parodų rūmus, - mano KKKC vadovas. - Kurdami turinį, stengiamės patenkinti ir šiuolaikinio meno gerbėjus. Šiuolaikinis menas turi reflektuoti su tuo, kas vyksta dabar, atskleisti problemas, tendencijas ar idėjas. Dabar meno įvairovė itin didelė. Prisiminkime tą patį vamzdį šalia Neries, Vilniuje.“
L. Andrikis pasakojo, kad KKKC daug dirba, kad Klaipėda galėtų būti vadinama šiuolaikinio meno miestu. „Stengiamės kurti tam tikrą lygį, pristatyti daugiau menininkų. Pernai organizavome pirmąją bienalę, kuri sulaukė daug dėmesio Lietuvoje ir tarptautiniu mastu. Stengiamės, kad žmonės kuo labiau susipažintų su šiuolaikiniu menu, nes jis ugdo kritinį mąstymą“, - reziumavo KKKC vadovas.
Provokacijos užgožia meną
„Labai komplikuota, plati ir sudėtinga tema, - išgirdusi klausimą apie šiuolaikinio meno situaciją uostamiestyje reagavo Klaipėdos „Kultūros fabriko" vadovė Raimonda Masalskienė. - Šiuolaikinis menas apima daug sričių: tarpdisciplininio, technologinio meno, medijų, scenos menų - bet kurios srities kūrinys gali būti artimas šiuolaikiniam menui.
Bananas, priklijuotas prie sienos lipnia juosta, yra visiškas šiuolaikinio meno pavyzdys. Iš esmės viskas gali tapti šiuolaikiniu menu - pakanka autoriui išreikšti idėją, kontekstą kokia nors socialine provokacija ar tema.“
Pasak pašnekovės, ne viskas, ką matome galerijose, yra vertinga. Dažnu atveju tai būna tam tikra saviraiška ar net provokacija.
„Kartais net sunervina, kad galerijos leidžia sau eksponuoti tokius dalykus, be jokios atrankos priimti kūrinį, kuris dažniausiai laikosi ant komentaro, aprašymo “kas tai yra„. Be jo, realiai viskas subliūkšta, o tada kyla klausimas: tai yra menas ar tik saviraiška? Šiandien matau daug nekokybiško meno, ir kalbu ne tik apie Klaipėdą. Nekokybiško meno matau ir Europos galerijose: kai kūrinys labiau primena triuką su paaiškinimu nei meną.
Toks kūrinys neveikia žmogaus. Tada ir kyla abejonė: ar tai yra menas, o gal tik provokacija? Nors dabar sakoma, kad menas turi provokuoti, ir jeigu tai pavyko padaryti - tai jau menas. Nesutinku su tokia pozicija. Jei nėra prasmės, tokia provokacija neveikia“, - samprotavo R. Masalskienė.
„Kultūros fabriko“ vadovės manymu, ne kiekvienas menininkas yra vertas šiuolaikinio menininko vardo: negali apsimesti esąs gilus, kai toks nesi. Šiuolaikinis menas turi veikti žmogų, „kalbėtis“ su juo.
Svarbu kokybė ir meistrystė
Pašnekovė net neabejoja, kad miestui būtina šiuolaikinio meno įvairovė, tačiau su sąlyga, jog jis būtų kokybiškas. Klaipėdoje rasti savo žiūrovą gali visos meno sritys: ir etnokultūra, ir gatvės menas.
„Net ir tie populiarūs masiniai renginiai, kuriuos žmonės taip mėgsta, taip pat savyje turi tam tikrą dalelę meno. Vienas “bet„ - svarbu kokybė ir meistrystė. Jeigu menininkas šito neturi, jis nesudomina, ir tada sakome, kad mums išvis nereikia šiuolaikinio meno. Mums jo reikia, bet kokybiško.
O kokybiško meno trūksta. Nors iš kiekybės gimsta kokybė. Prisiminkime lietuviško kino situaciją: į šią sritį buvo daug investuojama ir dabar atsiranda puikių filmų, kurie laimi apdovanojimus tarptautiniuose festivaliuose. Panaši situacija ir su šiuolaikiniu menu: į jį nėra pakankamai investuojama, tad neatsiranda šiuolaikinio kokybiško meno“, - mano R. Masalskienė.
Bijo to, ko nesupranta
Pasak žinomos šiuolaikinio meno kūrėjos, juvelyrės Neringos Poškutės-Jukumienės, Klaipėdoje priskiriamų šiuolaikiniam menui ar tarpdisciplininei kūrybos išraiškai kuriančių menininkų yra vienetai.
„Jie nėra matomi arba savo kūrybos netapatina su šia vietove. Kodėl? Kaip buvusi Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus vadovė galiu pasakyti, kad menininkai, kurie atstovauja klasikiniams dailės žanrams, nėra labai draugiški daugiamedijiniams menininkams. Tarp menininkų visada yra tam tikra konkurencija. O dėl “nespindinčio palaikymo", pati Klaipėda nėra gera terpė kažkam įdomesniam vystytis.
Klaipėdoje vis dar gausi publika, kuri iš meno tikisi grožio, gal net, sakyčiau, romantiško, sentimentalaus vaizdo. Šiuolaikybės menas dabar reikalauja daugiau mąstymo, nepakanka pasakyti tik „gražu, patinka / nepatinka“, reikia žinių, domėjimosi, kas vyksta pasaulyje, o ne tik vadovautis estetinėmis nuostatomis. Ne visiems yra patogu mąstyti. Naujos žinios yra sudėtingos, reikalaujančios pastangų. Jei žiūrovas nenori dėti pastangų, o tik mėgautis vaizdu - tada kyla konfliktas", - mano menininkė.
Pasak N. Poškutės-Jukumienės, dažniausiai bijoma to, kas nežinoma - būtent dėl šios priežasties dauguma žmonių nusprendžia neiti į parodas ar jų atidarymus. Kiti teisinasi, jog nesupranta šiuolaikinio meno. Menininkės įsitikinimu, būtent parodų atidarymai, kur galima užduoti klausimus autoriui, yra geriausias būdas iš arčiau susipažinti su šiuolaikiniu menu.
„Domėjimosi stoka uždaro vartus naujoms žinioms, vadovaujamasi: kiek žinau, tiek man užtenka“, - apgailestauja kūrėja, pati ne taip seniai atidariusi parodą Parodų rūmuose Klaipėdoje.
Turime kuo didžiuotis
Kuo menininkei įdomus šiuolaikinis menas? „Ne visada dirbu srityje, su kuria dažniausiai esu siejama, turiu omenyje juvelyriką, nes man įdomus ne tiek objektas, kiek pačios temos ar konteksto atskleidimas“, - paaiškina N. Poškutė-Jukumienė.
Pašnekovė paaiškino, jog jai lengviau kalbėti apie meno krypčių, tokių kaip dailė, dizainas, situaciją, nes pati yra „iš šio lauko“. Apie kitas meno sritis, jų kryptis būtų įžūlu kalbėti, kažką teigti, tačiau drąsiai galima išskirti tam tikrus atstovus: tai Agnijos Šeiko šokio teatras, keliaujantis po visą pasaulį ir garsinantis Klaipėdą ir Lietuvą tarptautiniu mastu, taip pat ir Klaipėdos lėlių teatras.
Kitas puikus pavyzdys - Klaipėdos muzikinis teatras, kuris remiasi ne tik klasika, bet pasiūlo ir šiuolaikybės meno apraiškų. Norisi paminėti ir Beną Šarką - unikalią asmenybę. Jis lyg genijus mūsų laike, tik gal ne visi tai mato.
„Choreografija, teatro režisūra Klaipėdoje yra gerokai labiau pažengusi šiuolaikybės meno link nei dailė, o jau nekalbu apie dizainą“, - pastebi pašnekovė.
Pastebėjus, kad tam tikri pokyčiai vyksta ir uostamiestyje, N. Poškutė-Jukumienė sutiko: "Taip, pokyčiai mažais žingsneliais kai kur vyksta, kai kuriose meno šakose vyksta visi procesai, bet gal vis dar stinga to, kad tai būtų natūralu? Dabar tikimasi proveržio, pokyčio, nors, mano manymu, tai uždeda didžiulę atsakomybę ne tik parodų kuratoriams, autoriams, bet ir tam tikrai visuomenės daliai - kad štai, dabar jie pamatys stebuklą!
Realiai pasaulyje viskas jau vyksta ir nebesistengiama nustebinti ar padaryti tai, ko nebuvo niekur kitur. Vyksta procesai, aktualūs socialiniame, istoriniame momente, bet sykiu reflektuojant apie ateitį, apie tai, kas kelia nerimą, kas susiklostė istoriškai ir yra mūsų identiteto dalis. Nenuvertinu pokyčių, bet labiau norisi, jog tai būtų savaime suprantamas dalykas."
Menas išgyventi iš meno
„Kaip šiuolaikinis menininkas jaučiasi Klaipėdoje? Taip, kaip galima jaustis mažame miestelyje, - neslėpė ironijos šiuolaikinio meno atstovas Rodionas Petrovas, siejamas su eksperimentine, konceptualia ir tarpdisciplinine kūryba. Jis laikomas vienu įdomesnių uostamiesčio šiuolaikinės meno scenos kūrėjų.
Paprašytas pakomentuoti plačiau, menininkas atviras - masteliai daro savo, tad Klaipėda negali varžytis su Berlynu, Stokholmu ar tuo pačiu Vilniumi. Nors vėliau sau paprieštarauja, paminėdamas, jog Švedijoje net gerokai mažesni miesteliai nei mūsų uostamiestis turi puikių šiuolaikinio meno pavyzdžių viešose erdvėse. Gerų pavyzdžių esą galima rasti vos už keliolikos kilometrų. Palanga šiuo atžvilgiu - gerokai pranašesnė.
„Negali pykti ant valdžios ar Klaipėdos. Kas taip elgiasi, manau, tiesiog per daug reikalauja. Požiūris gali padėti sušvelninti problemą, jei kaip problemą įvardinsime valdžios paramą ar žmonių susidomėjimą šiuolaikiniu menu. Klaipėdoje nėra daug vietų, kur gali artimiau susipažinti su menu.
Šiandien matau daug nekokybiško meno, ir kalbu ne tik apie Klaipėdą. Nekokybiško meno matau ir Europos galerijose: kai kūrinys labiau primena triuką su paaiškinimu nei meną. Toks kūrinys neveikia žmogaus.
Nėra daug ir menininkų, kurie kuria šiuolaikinį meną. Kodėl jų nėra daug? Nes visi išvažiavo į Vilnių arba užsienį. Menininkas surengia parodą, o kas toliau? Iš kažko reikia gyventi ir kažką veikti iki kitos parodos, nes iš jo niekas nieko nenupirks“, - Rodiono balse vėl atgyja ironija.
Pasak pašnekovo, šiuolaikinis menininkas negalės laikytis „ant valstybinės lašelinės“, nes kitų sričių atstovai tikisi to paties, o konkurencija yra pernelyg didelė. „Pats neseniai buvau gavęs stipendiją - buvau patenkintas ir laimingas, tad netrukus surengsiu parodą. Bet stipendija neleidžia apmokėti visų sąskaitų - ne tam ji ir skirta. Menininkų realybė yra tokia: menininkui menas yra išgyventi iš meno. Kiekvienas randa savo receptą kaip išgyventi.“
Vietoj meno - česnako kvapas
R. Petrovo manymu, Klaipėdoje kol kas neturime nė vienos šiuolaikinio meno skulptūros. Kaip į Klaipėdą būtų galima pritraukti daugiau šiuolaikinio meno? „Nežinau, jei turėčiau receptą, eičiau dirbti į savivaldybę. Negali kritikuoti, jei neturi recepto, kaip būtų galima daryti geriau. Pabambėti ir nuleisti garą gal ir gerai, bet reikia galvoti apie problemų sprendimą“, - aiškino menininkas.
Kaip Klaipėda atrodo nacionaliniu ir tarptautiniu lygmeniu? "Klaipėda neseniai buvo surengusi 1-ąją bienalę - geras ir svarbus renginys, į kurį susirinko parodų kuratorių iš įvairių pasaulio kraštų. Jie buvo maloniai nustebinti. Taip po truputį Klaipėda save pastato į aukštesnę poziciją.
Pasaulyje nėra tobulų vietų, kiekvienas miestas turi savų privalumų ir problemų. Klaipėdoje turime potencialą, bet reikia dirbti. Žinoma, svarbu, į kokią publiką orientuosimės: jeigu tik į tą, kuriai patinka daug palapinių, kepta duona ir alus - nieko gero nevyks. Tada Klaipėdoje jausime tik česnaką ir keptos duonos kvapą", - reziumavo R. Petrovas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą