Klaipėdos kitoniškumo ištakos: ką 1525-ieji reiškia miesto istorijai
(1)Šie metai - gera proga patyrinėti istorines atodangas, nes lygiai prieš 500 metų, 1525 m. balandžio 8 d., Krokuvoje buvo pasirašyta labai svarbi sutartis, prilygusi geopolitiniam žemės drebėjimui. Jis tiesiogiai palietė ir Klaipėdą, Mažąją Lietuvą.
„1525-ieji Klaipėdai tapo impulsu augti, skleistis kaip miestui, protestantiškosios kultūros įtakoje brandinti savąją kultūrinę ir socialinę savastį.
Dažnai girdime kalbant apie Klaipėdos kitoniškumą Lietuvos kontekste. O dėl ko jis radosi?
Ne vien dėl teritorinės priklausomybės Prūsijai fakto, bet visų pirma dėl protestantiškosios Prūsijos kultūros“, - pasakoja Klaipėdos universiteto istorikas prof. dr. Vasilijus Safronovas.
Kodėl klaipėdiečiams turėtų būti aktuali, reikšminga Krokuvos sutarties 500-ųjų metinių data?
Prieš 500 metų Krokuvoje Albrechtas, Vokiečių ordino didysis magistras, prisiekė ištikimybę Lenkijos karaliui Žygimantui Senajam.
Tai buvo kelio į reformas, kurių eigoje Prūsija iš Vokiečių ordino valdomos srities tapo pasauliečio kunigaikščio valda, įtvirtinimas.
Toji valda tuoj tapo bene pirmąja Europoje teritorija, kurioje kunigaikštis ėmė kurti nuo Romos popiežiaus nepriklausomą bažnyčią. Išeities tašku tam tapo Martyno Liuterio (1483-1546) idėjos.
Gal iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visa tai su Klaipėda ar Lietuva nesusiję.
Juolab kad Prūsija dėl Krokuvos sutarties tapo tik Lenkijos lenine valda, nors Žygimantas Senasis tuo metu buvo ir Lietuvos didysis kunigaikštis.
Bet iš tiesų šis įvykis fundamentaliai paveikė ir Klaipėdos istoriją, ir lietuvių kultūros raidą.
Kaip konkrečiai reiškėsi šis poveikis?
Pirmiausia, Prūsija iš konflikto židinio bene šimtui metų tapo taikos oaze.
Svarbu ir tai, kad tą taiką garantavo priesaika Lenkijos karaliui, kuris kartu buvo Lietuvos didysis kunigaikštis ir kurio valdos sausumoje dabar supo Prūsiją iš visų pusių.
Šis taikos periodas buvo svarbus Klaipėdai. XVI amžiuje ji pirmą kartą istorijoje išauga į kažką reikšmingo.
Miestas, kuris nuo XIII amžiaus tik formaliai turėjo miesto teises, bet iš tiesų buvo gyvenvietė prie pilies, dėl taikos regione virto svarbiu amatų ir prekybos centru, su kuriuo skaitytis ilgainiui buvo priverstas ir Karaliaučius.
Regione suintensyvėjo komunikacija. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė ir ypač Žemaitija atsivėrė prekybai su Vakarų Europa.
Per Klaipėdą vyko ne tik prekyba, bet ir žymiai intensyvesnis nei iki tol žmonių judėjimas.
Regione kūrėsi visas naujų miestelių ir bažnytkaimių tinklas. Šiems procesams esminę sąlygą sudarė taika, kurios buvo laikomasi.
Antra, Albrechtas pasuko visą Prūsiją ne tik politinės, bet ir socialinės, kultūrinės, konfesinės reformos keliu. Krokuvos sutartis yra svarbus šios reformos elementas.
Paklauskime, ką reiškia reformacijos įvedimas Prūsijoje mums?
Atsakymas - viso labo esminį postūmį lietuvių kalbos ir visos kultūros raidai: Martyną Mažvydą, Kristijoną Donelaitį ir Prūsijos lietuvių tapatybės pagrindus.
Iki tol Europą drebino karingasis Vokiečių ordinas, kurį Prūsijoje pakeitė pasaulietinė valdžia. Kas paskatino šiuos virsmus?
Vokiečių ordinas Prūsijoje išgyveno krizę. To meto Europos kontekste tai buvo gana unikali teokratinė valda.
Ordino veiklos šiame regione ideologiniai pamatai - pagonių atvertimas į tikrąjį tikėjimą - prarado prasmę prieš gerą šimtmetį, po Lietuvos ir Žemaitijos krikšto.
Iš galingo subjekto, besinaudojančio popiežiaus ir imperatoriaus protekcija, mobilizuojančio žygiams į pagonių kraštą riterius visoje Europoje, Vokiečių ordinas vis labiau virto sustabarėjusia, laiko pokyčių nebeatitinkančia struktūra.
Ordino broliai gyveno gana pasaulietinį gyvenimą. Bet jų pretenzijos į valdžią erzino ir kėlė pernelyg daug įtampų.
Pirmiausiai - pačiose Ordino valdose, kurių didžiausios buvo Prūsijoje ir „Marijos žemėje“ (Livonijos konfederacijoje). Nes didesnieji miestai, turėję stiprų pirklių sluoksnį, pvz., Dancigas, norėjo daugiau laisvių.
Be viso to, buvo konfliktas su Lenkija, kurį užprogramavo Trylikos metų karo (1454-1466) rezultatai. Šį karą Ordinas, nepalaikomas net Prūsijos miestų, kurie pasidavė Lenkijai, pralaimėjo. Pasekmės buvo žlugdančios.
Ordinas neteko daugybės teritorijų. Reikėjo prisiimti tokių įsipareigojimų, kurių nebuvo galimybių vykdyti.
Pvz., Ordinas turėjo būti „atskiestas“ broliais iš Lenkijos, o didysis magistras, kurio „globėjas“ to meto Europos hierarchinėje struktūroje buvo imperatorius, turėjo prisiekti kitam globėjui - Lenkijos karaliui.
Ordinas su tuo sutiko, bet nuo šių įsipareigojimų vykdymo visaip bandė išsisukti.
Dėl to 1519 m. kilo dar vienas karas. Jis baigėsi 1521 m. balandį sudarytomis ketverių metų paliaubomis, kurių terminas kaip tik ėjo į pabaigą. Taigi Ordino vadovybei reikėjo apsispręsti, ką toliau bet kokiu atveju daryti.
Kas pasikeitė Prūsijoje? Koks buvo valdymo modelis?
Na, dažnai sakoma, kad Vokiečių ordinas nežlugo. Išties jis egzistuoja iki šiol. Vokiečių ordinui ir šiandien vadovauja didysis magistras, kuris reziduoja Vienoje.
O 1525 m. Vokiečių ordinas buvo paprasčiausiai išvarytas iš Prūsijos, iš jo atimtos visos valdos. Albrechtas, Ordino didysis magistras, nutarė nusimesti Ordino brolio apsiaustą ir tapti pasauliečiu kunigaikščiu.
Žygimantas Senasis, kuris buvo Albrechto dėdė, šį jo statusą garantavo, tad Ordinas nelabai ką galėjo padaryti.
Imperatorius šios reformos nepripažino, bet irgi nelabai ką darė.
Taigi Prūsija iš teokratinės valdos, kurioje šeimininkauja bažnytinės korporacijos - Vokiečių ordinas ir vyskupai, tapo vieno asmens - hercogo arba kunigaikščio - valdoma sritimi.
Suprantama, kad Albrechtas nedarė šios reformos vienas. Jį rėmė dalis dvasininkų ir dalis Ordino brolių.
Po reformos šie buvę Ordino nariai gavo pasaulietines tarnybas. Kiti, kurie reformos neparėmė, pavyzdžiui, Klaipėdos komtūras Erichas, turėjo iš Prūsijos pasitraukti.
Bažnyčia, kurios jurisdikcija tuo metu apėmė kur kas daugiau nei šiandien, irgi buvo reformuota. Prūsijoje susikūrė teritorinė bažnyčia, kurios galva buvo pasaulietis kunigaikštis, hercogas Albrechtas.
Nutraukus Romos kurijos valdžią, bažnyčia patyrė kardinalias reformas, kurios rėmėsi Martyno Liuterio idėjomis.
Nutraukus Romos kurijos valdžią, bažnyčia patyrė kardinalias reformas, kurios rėmėsi Martyno Liuterio idėjomis.
Klaipėda, arba tuometis Mėmelis, buvo šiauriausias Prūsijos miestas. Ar įvairūs pokyčiai iš centrų greitai pasiekdavo mūsų Pamarį bei ar visi buvo aktualūs?
XVI a. pradžioje Mėmelyje svarbiausias galios centras buvo pilis su nedideliu ordino brolių konventu ir jam vadovavusiu komtūru.
Komtūras savo žinioje jau turėjo karių samdinių (landsknechtų). Miestas formaliai egzistavo, bet bendruomenė buvo kaimo dydžio, nebuvo įtakinga ir iš esmės aptarnavo pilies poreikius. Tad Klaipėdos reakciją į Albrechto reformas visų pirma lėmė pilies komtūro laikysena.
Jau minėjau, kad Klaipėdos komtūru nuo 1518 m. buvo Erichas Braunšveigietis.
Jis, kaip ir Albrechtas, buvo kilmingas didikas, pasauliečio hercogo sūnus, kurį šeima „pridavė“ į Ordiną, kai jam buvo septyniolika. Dešimčia metų vyresnis Albrechtas Erichą globojo.
1522 m. jie kartu keliavo į imperiją. Albrechtas jau tos kelionės metu linko Liuterio idėjų link, o Erichas tokių griežtų reformų nebuvo linkęs paremti.
Jau po to, kai Albrechtas 1525 m. balandį prisiekė Žygimantui ir grįžo į Prūsiją, Erichas reformai pasipriešino.
Taigi Albrechtas turėjo asmeniškai atvykti į Klaipėdą. Atrodo, kad jis buvo pasirengęs, jeigu prireiktų, palenkti Erichą ir ginklu.
Bet to neprireikė. Vyrai išsiaiškino santykius susitarę. Erichas išvyko į Koblencą, kur ir baigė savo gyvenimą.
Kokie esminiai kultūriniai, politiniai lūžiai į Prūsijos sudėtį įėjusiame dabartiniame Mažosios Lietuvos regione įvyko po 1525 m.?
Pirma, taika užtikrino stabilumą. Pastarasis - intensyvią regiono plėtrą: kaimų ir miestelių augimą. Iš beveik negyvenamos erdvės jis virto gyvybės kupinu kraštu.
Antra, reformacija, kuri įvyko Prūsijoje, buvo vadinamoji kunigaikščių reformacija. Albrechtas priėmė sprendimą, ir gyventojai turėjo jį priimti.
Liuterio principai buvo diegiami į kasdienį gyvenimą per Krašto nuostatus, Bažnytinius nuostatus, kunigų veiklą, bažnyčių vizitacijas.
Tai buvo ilgalaikis procesas, vykęs visą XVI amžių ir tuo metu dar nepasibaigęs. Mokslininkai jį vadina konfesionalizacija.
Jeigu paklaustumėte, kas sukūrė Prūsijos lietuvio tapatybę, atsakyčiau labai paprastai - liuteroniškoji konfesionalizacija.
Ji apibrėžė vertybes, gyvenimo ir moralės standartus; dėl jos reikėjo išmokti rašymo ir skaitymo pagrindų, ir Prūsijoje lietuviai to mokėsi lietuviškai. Nes Liuteris sakė - į Dievo žodį kiekvienas turi gilintis gimtąja kalba.
Iš čia atsiranda Albrechto stipendijos Karaliaučiaus universitete tiems, kurie norėtų mokytis teologijos ir vėliau tarnauti lietuviškose parapijose Prūsijoje.
Iš čia atsiranda ir visa leidybinė programa, kurios pirmasis žingsnis - Martyno Mažvydo parengtas Katekizmas.
Kaip siūlote Klaipėdoje minėti 1525 m. sukaktį?
Daugiau kalbėkime apie tai, kas yra Klaipėda, kuo ji savita Lietuvos kontekste, kas šimtmečius formavo vietos gyventojų, įskaitant vietos lietuvius, kultūrinį savitumą.
Daugiau kalbėkime apie tai, kas yra Klaipėda, kas šimtmečius formavo vietos gyventojų, įskaitant vietos lietuvius, kultūrinį savitumą.
Manau, kad savišvieta, diskusijos ir yra geriausias būdas minėti. Nes minėjimai turi šviesti, ugdyti žmonių sąmoningumą. Tik tokiu atveju jie turi kažkokią prasmę.
Štai kodėl renginys, kurį organizuojame kitą ketvirtadienį (balandžio 17 d.), ir yra viešas pokalbis, kurį pavadinome „Liuteris, Albrechtas ir kiti: ką reiškia 1525-ieji Klaipėdos istorijai?“ Pasinaudodamas proga, kviečiu jame dalyvauti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą