Tęsinys. Pradžia 2021 06 19
Klaipėdos prekybos būklė XIII-XV a.
Iš esmės pritardamas E. Zurkalowskio ir K. Forstreuterio išvadoms apie viduramžių Klaipėdos menkumą Gerhardas Wiloweitas teigė, kad nuo likusios Ordino valstybės teritorijos izoliuota ir nuolatinius priešo antpuolius kentusi Klaipėda vargu ar žymiau pasireiškė prekyboje su žemaičiais ir Lietuva.
Klaipėdiečiai tais laikais daugiausia vertėsi žvejyba ir mažmenine prekyba.
Kita vertus, savo knygoje G. Wiloweitas kalba apie jau XV a. viduryje užsimezgusius tiesioginius prekybinius ryšius tarp Liubeko ir Klaipėdos miestų, o Trylikos metų karo laikotarpį įvardija kaip Klaipėdos miesto prekybos suklestėjimo metą, kai Klaipėda varė plačią prekybą su Liubeku.
Vyko prekyba
Savo vertinimus pradėsime nuo teiginio, kad viduramžių Klaipėdoje prekyba, be abejo, vyko, dėl to neverta diskutuoti.
Probleminis klausimas čia turėtų būti toks: kokio masto tai buvo prekyba ir kieno tai buvo prekyba?
Jokių archyvinių XIII a. - XV a. pirmos pusės Klaipėdos miesto dokumentų nėra išlikę ir priminsime, kad jų nebuvo senajame prieškarinės Klaipėdos miesto archyve.
Dėl šios priežasties viduramžių Klaipėdos miesto prekybos būklės identifikavimas tegali būti įvairiais šaltiniais bei prielaidomis ir analogijomis pagrįsta rekonstrukcija.
Reikia pripažinti akivaizdų faktą, kad Ordino karo su Lietuva metu priešakinėse pozicijose atsidūrusi ir nuolat puldinėjama Klaipėda turėjo minimalias ūkinės veiklos sąlygas.
Tai natūraliai perša išvadą apie tai, kad iki šio karo pabaigos klaipėdiečių prekyba apsiribojo nereguliariais prekiniais mainais su artimiausiu ūkiniu užnugariu - Pietvakarių Žemaitijos sritimis.
Taikiai bendravo
Lietuvių istoriografijoje yra pastebėta, jog dažnai karo lauke egzistavo taikos zonos, kuriose Ordino žmonės bei lietuviai taikingai bendravo.
Religinė neapykanta ir žūtbūtinė kova netrukdė praktiškai bendradarbiauti.
Abi pusės norėjo apsaugoti prekybą ir prekybinius kelius, todėl buvo sudaromos kartais slaptos, kartais viešos sutartys, teikusios apsaugą pirkliams, o riteriams ir kariams - laisvę toliau vienas kitą žudyti.
Dalinė taika leido abiem pusėms nesukompromituoti savo ideologijos ir drauge tenkinti praktinius kasdieninio gyvenimo poreikius.
Lietuvos valdovai viena ar kita forma prekybinius santykius su Vokiečių ordinu reguliavo 1323, 1338, 1367 bei 1387 m. sutartimis, pavieniai žemaičių didikai bei žemės XIII a. pabaigoje - XIV a. pirmoje pusėje sudarinėdavo su Ordinu paliaubas.
J. Zembrickis buvo teisus sakydamas, kad priešai buvo reikalingi vieni kitiems: žemaičiams reikėjo druskos, audinių, geležies, žuvies, Ordino žmonėms - miško ir žemės ūkio produktų, ir tam buvo išnaudojama kiekviena galimybė, bet Klaipėdos atveju jis gerokai perdėjo tų mainų mastą.
Visgi formali esamų šaltinių analizė iš pirmo žvilgsnio lyg ir patvirtina J. Zembrickio tezę, esą Klaipėda jau nuo XIV a. buvo gana žymus prekybos punktas.
1390 m. gegužę Karaliaučiuje sudarytoje Žemaitijos bajorų taikos sutartyje su Ordinu buvo nustatyta, kad „Prūsijos žmonės“ galės laisvai vykti prekiauti į Žemaitiją, o žemaičiai - į Jurbarką, Ragainę ir Klaipėdą (ken Jorgenburg, ken Ragnith und ken der Memil...).
Šioje sutarties teksto vietoje esantis žodis „vėl“ (wedir) davė pagrindo J. Zembrickiui teigti, jog Klaipėda nuo seno buvo prekybos su Žemaitija ir Lietuva centras greta Ragainės ir Jurbarko.
Tas pačias abipusių prekybinių santykių nuostatas patvirtino 1398 m. Salyno, 1422 m. Melno bei 1466 m. antroji Torunės sutartis, pagrindiniai akcentai buvo prekybos laisvė, įprasti prekybos keliai ir naujų muitų bei sankrovų draudimas.
Ordino laikais buvo keturi prekybiniai keliai į Lietuvą, iš jų trys sausumos, kurių reikšmė buvo žymiai mažesnė.
Vandens kelias
Pats patogiausias ir svarbiausias buvo vandens kelias Nemunu iš Kauno pro Jurbarką ir Ragainę ir toliau Gilija, Kuršių mariomis, Deimena ir Priegliumi į Karaliaučių.
Pagrindinis sausumos kelias vedė iš Karaliaučiaus per Įsrutį, Kraupišką, Ragainę šiauriniu Nemuno krantu (perkėla per upę buvo ties Viešvile) į Kauną ir Vilnių.
Pietinis kelias vedė iš Prūsijos per Augustavą į Gardiną, o trečiasis, pajūrio, ėjo Kuršių nerija per Klaipėdą į Palangą bei Kuršą ir Livoniją.
Be to, nuo XIV a. 8-ojo dešimtmečio šaltiniuose minimas vandens kelias Karaliaučius-Prieglius-Deimena-Marios-Klaipėda.
Šie faktai liudija, kad viduramžių Klaipėda buvo ne „prekybos su Žemaičiais ir Lietuva centras“, bet artimiausių Žemaitijos rajonų gyventojams įprasta prekyvietė.
Klaipėda buvo izoliuota nuo pagrindinių prekybinių vandens ir sausumos kelių į Lietuvą, didžiąją prekybą su Lietuva XV amžiuje iš Rygos į savo rankas perėmė Gdanskas.
Beje, netgi tuomet prie pagrindinių vandens ir sausumos kelių įsikūrusi Ragainė nesugebėjo tapti tikru prekybos centru ir jau XVI a. buvo nustelbta Tilžės.
Kita vertus, galbūt teisinga yra hipotezė, kad Trylikos metų karo (1454-1466) išdavoje antruoju Ordino valstybės jūrų uostu tapusi Klaipėda sparčiai virto jūrų prekybos centru, ir 1475 m. privilegija iš tiesų buvo tokių realijų atspindys bei impulsas tolesnei plėtrai.
Juo labiau kad Klaipėdos miesto privilegijų turinio analizė iš pirmo žvilgsnio lyg ir patvirtina tokią prielaidą.
Su būsimu miestu buvo siejamos didelės viltys, jam buvo suteiktos gana retos Ordino valstybėje Liubeko teisės.
Tačiau pats privilegijos tekstas (įžanga, 88 straipsniai, pabaigos žodis bei 18 papildomų straipsnių) iš pirmo žvilgsnio glumina: uostamiesčio privilegijoje nieko nekalbama apie jūrų prekybą, laivininkystę, laivų statybą ir kitus gyvybiškai svarbius dalykus.
Apie klaipėdiečių teisę užsiimti jūrų prekyba, turėti ir statyti jūrinius laivus nieko nekalbama ir 1365 m. atnaujintoje miesto privilegijoje.
Bus daugiau
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą