Kodėl žydų tautybė nustatoma pagal motiną – atsakymas slypi istorijoje

Šis principas nėra vien religinis formalumas. Tai – tūkstantmečius išbandytas tautos išlikimo mechanizmas.

Senieji laikai ir permainų pradžia

Iš pradžių, bibliniais laikais, priklausymas žydų tautai buvo nustatomas pagal tėvą. Patriarchai Abraomas, Izaokas ir Jokūbas vadinami tautos protėviais, o Tora mini jų giminės liniją vyriška forma: „Abraomas pagimdė Izaoką, Izaokas pagimdė Jokūbą“.

Tačiau Babilono tremties laikotarpiu situacija pasikeitė. 

Talmudo išminčiai, aiškindami Toros eilutes („Dvarim“ 7:3–4), padarė esminę išvadą: jei Tora įspėja, kad ne žydas žentas gali „atitraukti tavo sūnų nuo mano kelio“, tai reiškia, kad anūkas iš žydės dukters laikomas žydu. 

Šis interpretacijos posūkis tapo naujos taisyklės pradžia – vaikas, gimęs iš žydės, yra žydas, net jei jo tėvas nėra žydų kilmės.

Ezra ir sprendimas, nulėmęs tautos išlikimą

Galutinai ši nuostata įtvirtinta V a. pr. m. e., kai teisės mokytojas Ezra grįžo iš Babilono nelaisvės į Judėją ir pamatė, kad daugybė žydų vyrų vedė svetimtautes. 

Ezra tai suvokė kaip grėsmę tautos išlikimui: vaikai, augantys ne žydžių šeimose, netektų tautinės ir religinės tapatybės.

Ezra paskelbė dekretą nutraukti mišrias santuokas. 

Šis sprendimas, nors skaudus, tapo esminiu žingsniu žydų tautos išsaugojimui ir įtvirtino taisyklę, kad žydų tautybė perduodama per motiną – tą, kuri kasdien formuoja vaiko pasaulėžiūrą, tikėjimą ir vertybes.

G. Doré, „Ir Ezdra atvėrė knygą visų žmonių akivaizdoje“

Motina – kultūros ir tikėjimo šerdis

Per amžius išminčiai pateikė daug argumentų šios tradicijos išmintingumui pagrįsti. Vienas jų – biologinis patikimumas: motina visada žinoma, o tėvystė senovėje ne visada buvo aiški. 

Tai užtikrino teisinį aiškumą dėl priklausymo bendruomenei.

Tačiau svarbiausia – dvasinė pusė. 

Nuo pat gimimo motina formuoja vaiko kalbą, vertybes, kultūrą ir tikėjimą. 

Neatsitiktinai Saliamono patarlėse sakoma: „Nepamiršk savo motinos Toros“ – tai pabrėžia, kad žydų tapatybė perduodama „su motinos pienu“.

Tradicijos tęstinumas per istorijos audras

Žydų istorija – tai išlikimo kronika per karus, tremtis ir asimiliacijos bangas. 

Vyrai žūdavo mūšiuose, o moterys likdavo saugoti tautos tapatybės namų židinyje. Tokiu būdu tautybė, perduodama per motiną, tapo vieninteliu būdu išsaugoti žydų kultūrą.

Kai kurie istorikai mano, kad šią tradiciją galėjo sustiprinti ir Romos teisė, pagal kurią ne santuokoje gimęs vaikas paveldėdavo motinos statusą. 

Taip žydų bendruomenės galėjo apsaugoti savo narius, gimus netradicinėmis aplinkybėmis.

Išmintingas išlikimo mechanizmas

Taisyklė, pagal kurią tautybė nustatoma pagal motiną, nėra atsitiktinis ar archajiškas paprotys. Tai apgalvotas, per amžius pasitvirtinęs mechanizmas, padėjęs žydų tautai išsaugoti savo tikėjimą, kultūrą ir vienybę.

Ji atspindi gilią įžvalgą – tauta išlieka tol, kol motinos perduoda jos kalbą, tikėjimą ir atmintį.

Parengta pagal užsienio spaudą