Kompozitorius Gediminas Gelgotas – apie vaikystę, NIKO pradžią ir nuotykius scenoje

„Susikūrus NIKO buvo akivaizdu, kad ansamblio koncepcija netelpa į tuometinius klasikinės muzikos rėmus, todėl iš pradžių sulaukėme nemažai skepticizmo. Tačiau, laikui bėgant, Lietuva tapo atviresnė, laisvesnė, drąsesnė naujoms idėjoms. Jei mus ir toliau kviečia koncertuoti, vadinasi, mūsų muzika yra reikalinga“, - sako jubiliejų mininčio ansamblio vadovas.

– Gediminai, dvidešimt metų - daug ar mažai?

– Esame nedidelis kolektyvas, kurio koncepcija prieš dvidešimt metų Lietuvoje buvo išties revoliucinė. Be to, visą šį laiką gyvuojame be valstybinio finansavimo, todėl dvidešimt metų savarankiškos veiklos muzikos pasaulyje yra tikrai daug. 

– Prisimenate pradžią?

– Puikiai prisimenu ne tik ansamblio pradžią, bet ir, ko gero, kiekvieną iš daugiau nei tūkstančio mūsų koncertų. Kiekvienas jų buvo savaip ypatingas ir paliko savitą prisiminimą.

– Prieš du dešimtmečius buvote jaunas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentas. Kaip kilo idėja suburti savo ansamblį?

– Matyt, tam didelę įtaką turėjo mano šeima. Mama visą gyvenimą buria kolektyvus – ji vadovauja trims Vilniaus universitetų chorams. Nuo mažens mačiau tokį pavyzdį ir, ko gero, paveldėjau norą burti žmones bei kartu kurti.

Tuo metu rašiau kūrinį styginių orkestrui. Buvau pirmakursis ir labai norėjau, kad kas nors jį atliktų, nors puikiai supratau, jog tai mažai tikėtina – tuo metu studentų kūriniai nebuvo dažnai atliekami.

Tada paskambinau savo draugams. Pirmiausia – Augustai Zuokei, kuri, beje, iki šiol, praėjus dvidešimčiai metų, NIKO ansamblyje groja pirmuoju smuiku. Pasakiau, kad noriu suburti tokį orkestrą. 

Pirmasis projektas nulėmė mano gyvenimą – patiko, kaip jaučiausi pats, kaip jautėmės visi kartu. Po pusmečio parengėme dar vieną programą, o vėliau viskas ėmė klostytis labai natūraliai: žmonės ateidavo į koncertus, mus išgirsdavo, pakviesdavo koncertuoti kitur. Taip pamažu viskas ir įsisuko – nieko nereikėjo dirbtinai stumti.

– Šeima jums buvo numačiusi kitokią ateitį?

– Mokykloje mokiausi groti trimitu. Tai buvo mano tėvų sprendimas, nes tuo metu trimitininkų labai trūko. Abu mano tėvai yra muzikantai, todėl norėjo, kad pasirinkčiau praktiškesnę profesiją.

Tačiau trimitas man neprilipo. Negaliu sakyti, kad instrumentas nepatiko, bet jaučiau, jog nesu geras trimitininkas. Grodamas nesijaučiau savo vietoje – matyt, tiesiog tai nebuvo mano instrumentas.

Baigęs mokyklą, net nepasitaręs su tėvais, įstojau studijuoti kompozicijos. Žinoma, jiems tai sukėlė nemažai nerimo. Muzikų pasaulyje kompozitoriaus profesija laikoma labai gražia ir prestižine, tačiau kartu visi puikiai supranta, kad iš jos pragyventi nėra paprasta. Manau, būtent šis mano sprendimas tėvus ir išgąsdino.

– Kiek metų prireikė, kol jie patikėjo, kad nesuklydote?

– Studijų metais jiems, matyt, atrodė, kad tai tik etapas – pabandysiu, pažaisiu ir galiausiai vis tiek pasirinksiu ką nors kita.

Tačiau ilgainiui tėvai pradėjo matyti, kad viskas klostosi sėkmingai. Kadangi abu yra muzikantai, puikiai suprato, ką reiškia nuolat daugėjantys koncertai, vis gausesni kvietimai, pirmieji rimti įvertinimai, pilnos koncertų salės. Tuomet tapo akivaizdu, kad tai nėra trumpalaikis etapas.

Manau, prireikė maždaug aštuonerių metų, kol įsibėgėjome ir tėvai suprato, kad tai nebe eksperimentas, o mano tikrasis kelias.

– Koks didžiausias jūsų pasiekimas?

– Jei kalbėčiau apie savo, kaip kompozitoriaus, kūrybą, išskirčiau kūrinį „Never Ignore the Cosmic Ocean“ ir jo sėkmę pasaulyje, ypač bendradarbiavimą su dirigentu Kristianu Järvi, kuris atvėrė daug durų.

Kalbant apie NIKO, vienu svarbiausių lūžių tapo mano Pirmosios simfonijos premjera Leipcigo „Gewandhaus“ salėje. Vėliau buvo pasirodymai prestižiniuose festivaliuose ir koncertų salėse. Tačiau šiandien didžiausiu pasiekimu turbūt laikau patį faktą, kad NIKO gyvuoja jau dvidešimt metų. Didžiąją šio laiko dalį dirbome be nuolatinio valstybės finansavimo, todėl išlikti buvo didžiulis iššūkis. Jei mus ir toliau kviečia koncertuoti, vadinasi, mūsų muzika yra reikalinga. Man tai – didžiausias įvertinimas.

– Kiek darbo reikia įdėti, kad NIKO pasirodymai atrodytų lengvi ir natūralūs?

– Beprotiškai daug. Vien tam, kad visą programą galėtume atlikti mintinai, reikia daugybės repeticijų. Man tai labai svarbu, nes kai muzikantas nebežiūri į natas, kūrinys tampa jo dalimi. Tuomet scenoje atsiranda visai kitoks ryšys – ir su muzika, ir su klausytoju.

Tai įmanoma todėl, kad dirbame kiek kitaip nei daugelis akademinių kolektyvų. Mūsų repertuaras nuolat pildosi, tačiau nesikeičia kas savaitę, todėl turime galimybę programas išmokti mintinai.

– Tačiau kiekvienas jūsų koncertas vis tiek atrodo vis kitoks.

– Taip ir turi būti. Kurdamas programas stengiuosi galvoti ne tik apie kiekvieno kūrinio dramaturgiją, bet ir apie viso koncerto istoriją. Man svarbu, kad kūriniai susijungtų į vientisą pasakojimą, tarsi dar vieną, virš jų visų iškylančią dramaturgiją. Tuomet koncertas tampa ne tik muzikos vakaru, bet ir tam tikra menine patirtimi.

O tam, žinoma, reikia labai daug darbo. Visi NIKO muzikantai yra puikūs profesionalai ir nė vienai programai negailime repeticijų. Net jei kūrinį esame atlikę ne kartą, kiekvienam koncertui ruošiamės taip pat atsakingai.

– Kokią kainą mokate už savo sėkmę?

– Dažnai sulaukiu šio klausimo, bet niekada nejaučiau, kad kažką paaukojau. Vaikystėje nežaisdavau kieme – daug grodavau. Tačiau muzika man ir buvo pats įdomiausias žaidimas.

Žinoma, ši profesija reikalauja labai daug. Reikia nuolat dirbti, mokytis, tobulėti, kiekvieną kartą peržengti savo ribas. Bet kai tavo veikla yra ir tavo aistra, sunku šitai vadinti kaina – tai tiesiog gyvenimo būdas.

– Visi jūsų koncertai baigiasi klausytojų ovacijomis. Ar kada nors yra buvę nejaukių pasirodymų?

– Žinoma! Vieną kartą Augusta supainiojo kūrinių eiliškumą. Ji iškilmingai išėjo į scenos centrą, pasiruošė pradėti visai kitą kūrinį. Supratau, kad tuoj bus bėda. Teko akimirksniu reaguoti – pradėjau diriguoti likusiam ansambliui kūrinį, kuriame, kaip tyčia, jos partija buvo labai maža. Augusta, nė akimirkai neišsiduodama, taip pat iškilmingai nuleido ranką, apsisuko ir grįžo į savo vietą.

Publikai tikriausiai atrodė, kad taip ir buvo sumanyta. O mes visą kūrinį vos tvardėmės iš juoko.

Gedimino Gelgoto vadovaujamas ansamblis NIKO Tarptautinio M. K. Čiurlionio muzikos festivalio scenoje pasirodys liepos 6 d.