Kretingiškiai, kurie padėjo Lietuvai pamilti arbatą: gėrimas jungiantis dvarus, miestus ir žmones

Vienas vertingiausių apie šio gėrimo paplitimą XVIII a. Lietuvoje liudijantis šaltinis yra Salantų dvaro pajamų ir išlaidų knyga, apimanti 1760–1780 m. Išlikę įrašai joje rodo, kad Salantų dvarą 1740–1784 m. valdžiusi Ona Miunster-Vainienė arbatai ir jos gėrimo ceremonijos inventoriui pirkti nuolat skirdavo lėšų. 

Ji apsipirkdavo Liepojoje ir kasmetinėse Klaipėdos mugėse (jomarkuose), o jos naudotas gėrimo inventorius – stalelis, spalvota staltiesė, pas Skuodo skardininką užsakyta speciali lakuota dėžutė arbatai, įvairaus dydžio alaviniai ir variniai katiliukai vandeniui užvirinti, sidabrinių šaukštelių rinkinys ir tuzinas pilkos spalvos porcelianinių indelių – liudija susiformavusį arbatos vartojimo įprotį.

Šiuos Kretingos bendrovės „Virdulys“ arbatos indus galėsime išvysti Kretingos muziejuje. Juliaus Urbaičio nuotr.

XIX a. Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi arbatos vartojimo kultūra dvaruose dar labiau išpopuliarėjo ir tapo neatsiejama kasdienio valgio dalimi kaip maistą lydintis gėrimas, nors ji buvo vartojama ir kaip apetitą žadinantis ir virškinimą skatinantis vaistas.

Arbatos vartojimą skatino ir jos virimo prietaisų – anglimi kūrenamų, vadinamųjų samovarų, išpopuliarėjimas, nes Rusijoje ir Lenkijoje gaminami virduliai buvo gerokai patogesnis negu iki tol naudoti angliški spiritiniai. 

Netrukus jie tapo įprasti dvarų valgomuosiuose ir stovėdavo kiek atokiau ant specialaus žemesnio stalelio, dalis jų buvo skirta ir aptarnaujančio personalo reikmėms.

2005 m. atrasti Biržuvėnų dvaro porcelianiniai XVIII–XX a. arbatos indai. Žemaičių vyskupystės muziejus. Autoriaus nuotr.

XIX a. II p. steigiantis arbatinėms Lietuvoje, jos tapo ne tik poilsio ir bendravimo vietomis, bet ir blaivybės judėjimo židiniais. 

Arbata laikyta sveiku, blaiviu gėrimu buvo populiari per popiečio arbatėles namuose ir arbatinėse, kurios tapo alternatyva smuklėms ir užeigoms. 

Religinės bendruomenės ir sveikos gyvensenos šalininkai skatino arbatos vartojimą dėl jos raminamojo poveikio ir socialinės naudos. 

1858 m. blaivybės sąjūdį pradėjęs Žemaitijos vyskupas Motiejus Valančius ragino parapijose steigti blaivybės brolijas ir arbatines, kaip alternatyvą smuklėms ir užeigoms, kuriose gausiai buvo vartojamas alkoholis. 

Carinei valdžiai 1863 m. uždraudus blaivybės judėjimą, jis vėl atsikūrė XX a. pr. ir visoje Lietuvoje 1914 m. valdė 72 arbatines. 

1918 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir pasibaigus karams su išorės priešais, stiprėjant jaunai valstybei ir augant žmonių pragyvenimo lygiui, arbatinių skaičius šalyje sparčiai augo. Štai 1927 m. Šiauliuose veikė 20 arbatinių, kai 1932 m. Kaune jų buvo 44-ios. 

Arbatinės daugiausia kurdavosi didžiausiose žmonių susibūrimo vietose – turguose ar prie jų, kur prekeiviams ir pirkėjams pailsėti, pavalgyti ir sušilti buvo reikalingos paprastos užeigos. 

Arbatinių būta ir Kretingos miesto centre. 

Tarpukariu Lietuvoje, o ypač jos laikinojoje sostinėje Kaune, išpopuliarėjo dar dvaruose pamėgta popiečio arbatos gėrimo tradicija. 

Šios popietės buvo rengiamos tiek šeimose, tiek viešose arbatinėse, kuriose neretai skambėdavo gyva muzika, buvo bendraujama ir šokama. 

Kauniečiai šią tradiciją mėgo ir palaikė, o jų populiarumą lėmė nedidelės išlaidos, nes buvo vaišinamasi kukliais valgiais – sumuštiniais, pyragaičiais, sausainiais ar meduoliais.

Popietės arbata, pateikiama 16–17 val., buvo lengvas valgis tarp pietų ir vakarienės, skirtas pabendrauti su šeima ar svečiais. Etiketas reikalavo kruopštaus pateikimo ir mandagaus aptarnavimo, todėl arbata buvo gurkšnojama ramiai bendraujant. 

Arbatos popietė – tai puiki proga parodyti savo svečiams puošnius arbatos servizus, todėl jiems įsigyti pinigų nebuvo gailima. 

Kartu su arbatžolėmis į Europą iš Kinijos laivais atkeliaudavo ir arbatos indai: arbatinukai, puodeliai su lėkštėmis, cukrinės, kiti indai.

Prezidento Antano Smetonos ir jo žmonos Sofijos kvietimas Valstybės teatro direktoriui Andriui Olekai-Žilinskui dalyvauti arbatoje. 1930 m. lapkričio 8 d. Nuotr. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus

Dauguma jų buvo pagaminti iš porceliano, prabangios, gerai šilumą išlaikančios medžiagos. Indai buvo dekoruojami daugiaspalve tapyba Rytų motyvais: gėlėmis, paukščiais, gamtos peizažais kalnų fone, kuriame buvo matomi tradiciniai vietinės architektūros pastatai ir tautiniais rūbais apsirengę žmonės. 

Europoje porcelianas pradėtas gaminti XVIII a. pr. Vokietijoje, Prancūzijoje, Danijoje, Austrijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rusijoje ir kitur. 

Tarp šių manufaktūrų ypač išsiskiria 1710 m. pradėjusi veikti ir iki šiol Vokietijoje veikianti garsi Meiseno manufaktūra, kurios gaminiai iki šiol žinomi, mėgstami ir vertinami arbatos mėgėjų bei porceliano dirbinių kolekcininkų. 

Popietinės arbatėlės buvo populiarios ir aukštų politikų, verslininkų, diplomatų, kultūros ir meno darbuotojų šeimose. Jas rengdavo ir šalies prezidento Antano Smetonos šeima, svečiams paštu ar kurjeriu buvo išsiunčiami meniški pakvietimai.

Tokiuose pakeliuose buvo parduodama Kretingos bendrovės „Virdulys“ arbata. XX a. 4-as deš. Kretingos muziejus.Autoriaus nuotr.

Savo indėlį į arbatos populiarinimą Lietuvoje įnešė ir Kretingos verslininkai Judelis Taicas (1881–1941) ir Enikas Šeras (?–1937). 

1925 m. įkūrę 15 metų iki sovietinės okupacijos sėkmingai veikusią arbatžolių svarstymo bendrovę „Virdulys“, stengėsi skleisti savo bendrovės žinomumą, dalyvaudami Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodose Kaune, ant parduodamos arbatos pakelių žymėdami bendrovės prekinį ženklą ir pavadinimą.

Į Klaipėdos uostą laivais iš Kinijos, Indijos, kitų kraštų atplukdyta arbata Kretingoje buvo fasuojama nedideliais pakeliais ir realizuojama bendrovės parduotuvėse Kretingoje ir Klaipėdoje, kitose Žemaitijos vietose. 

Kretingiškiai verslininkai, suprasdami, kad arbatos pirkėjui svarbi ne tik jos kokybė, bet ir indai, iš kurių ji geriama , siūlė įsigyti ir Kinijoje pagamintus arbatos servizus su Kretingos miesto, įmonės savininkų Taico ir Šero pavardėmis bei įmonės prekiniu ženklu. 

Tikėtina, kad indai buvo naudoti ir dovanoms, taip pat reprezentaciniais tikslais. Po rugpjūčio 22 d. publikacijos „Pajūrio naujienose“ „Kretingos vardo garsintojai Judelis Taicas ir Enikas Šeras“ šių eilučių autorius sulaukė pasiūlymo iš Kaune gyvenančio kolekcininko Juliaus Urbaičio įsigyti bendrovės „Virdulys“ ženklu pažymėtus arbatai gerti skirtus indus ir šį pasiūlymą perleido Kretingos muziejui, kuris netrukus juos įsigijo ir ateityje tai galės išvysti muziejaus lankytojai.

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus dailėtyrininkės, istorinės keramikos ir stiklo ekspertės Gražinos Gurnevičiūtės nuomone, šio servizo stilius ir kai kurie dekoro elementai primena Japonijos Kutani provincijos porcelianą, bet figūriniai motyvai pavaizduoti kiek kitaip, o užrašas ant arbatinuko dugno, senąja kinų kalba reiškiantis gamintojo ženklą, rodo, kad jis buvo pagamintas Kinijoje. 

Jos nuomone, šis servizas yra be galo įdomus, retas, ir gaila, kad šio eksponato nėra šiuo metu Vilniaus taikomosios dailės ir dizaino muziejuje vykstančioje parodoje „Taika arbatos puodelyje“.

Arbata pas užsienio reikalų ministro Dovo Zauniaus žmoną operos solistę Vincę Januškaitę-Zaunienę. XX a. 3–4 deš. Nacionalinis M.K.Čiurlionio dailės muziejus

1940 m. vasarą Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą ir vėliau, 1944-aisiais, nuo sovietinės kariuomenės besitraukdami dvarininkai, turtingesnieji lietuviai stengėsi su savimi pasiimti ir jiems brangius porceliano indus, o, neturėdami galimybės, juos slėpdavo ar palikdavo pasaugoti draugams ar pažįstamiems. 

2005 m. į Lietuvą atvykę Biržuvėnų dvaro Telšių rajone savininkų Gorskių šeimos palikuonys po grindimis viename dvaro pastatų surado jų protėvių čia paslėptus apie 300 vnt. Meiseno mieste Vokietijoje pagamintų porceliano indų, kuriuos perdavo Žemaičių vyskupystės muziejui Varniuose. 

Šis neseniai atgimęs dvaras tęsia kelis šimtmečius puoselėtas arbatos gėrimo tradicijas ir kviečia lankytojus užsukti arbatai.

Sovietiniuose lageriuose įkalintus lietuvius per šventes džiugindavo karštos arbatos puodelis. Centre sėdi partizanas iš Skuodo r., Šačių k., Vaclovas Stonkus. Autoriaus archyvas

Sovietinė okupacija beveik sunaikino Lietuvoje gyvavusius arbatos gėrimo ritualus ir tradicijas, kai jas pakeitė paprastas arbatos gėrimas stiklinėje ar alaviniame puodelyje, nors ir tam vargo užklupti žmonės stengėsi suteikti ritualinio iškilmingumo. 

Sovietiniuose lageriuose arbatos pakelis buvo tapęs savotiška valiuta, kurią buvo galima išmainyti į maisto produktus, likimo draugui atsidėkoti už gerumą ar pagalbą ir pan. 

Stiprios arbatos puodelis buvo neatsiejama lageriuose švenčiamų šv. Kalėdų ir šv. Velykų, naujų kalinių sutikimo ir jų išlydėjimo laisvėn, kitų švenčių dalis.

Taip pat prie arbatos puodelio vykdavo ir susiėjimai, kuriuose kalintieji inteligentai, kariškiai, kultūros ir meno žmonės dalindavosi prisiminimais, taip pat aptardavo sunkios kasdienybės aktualijas, ateities planus išėjus į laisvę. 

Arbata geriama ir šiais laikais, nors tradicinių arbatinių Lietuvoje likę nedaug. Viena jų jau trečią veiklos dešimtmetį skaičiuojanti Kretingoje veikianti ir analogų šalyje neturinti arbatinė „Špitolė“, kur galima ne tik išgerti arbatos ar kavos, paragauti saldumynų, bet ir įsigyti daug įvairių širdžiai mielų pirkinių, tarp jų ir knygų. 

O Japoniško sodo Mažučių k., prie Darbėnų, lankytojai gali ne tik įsigyti įvairios japoniškos arbatos, bet ir dalyvauti šios arbatos gėrimo ceremonijoje. 

Kaip apie arbatą rašė 790–835 m. gyvenęs kinų poetas Lu Tong, „pirmas puodelis tik suvilgo lūpas ir gerklę, antras sudaužo vienatvę, trečias pasiekia tuščias sielos gelmes, ketvirtas puodelis sužadina lengvą prakaitavimą ir visos kūno blogybės per kūno poras išeina lauk. 

Penktas puodelis mane apvalo, šeštas pakviečia į nemirtingųjų valdas…“

Gerkime arbatą.