Kretingos pilies kalavijas

Kretingos muziejuje, vieno eksponato parodoje, nuo birželio 10 d. bus galima išvysti pirmą kartą rekonstruotą XII a. gyvenusio ir po mirties sudeginto Kretingos pilies kuršių didžiūno dviašmenį kalaviją. Lankytojai pamatys ir precizišką ginklo kopiją, ir patį artefaktą, pasakojantį apie vienos šeimos tragediją bei kuršių technologinę pažangą.

„Tokios rekonstrukcijos yra labai edukatyvios, leidžia formuoti vietos identiteto jausmą, nes žmonės pamato realų daiktą, sužino jo kilmę ir gali didžiuotis savo šaknimis“, - teigė Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys.

Kalavijo makštys būdavo medinės, ir traukiamas ginklas nežvangėdavo.

„Vakarų ekspreso“ skaitytojai turi progą pirmieji pamatyti šio neeilinio ginklo nuotraukas bei sužinoti intriguojančias žilos praeities paslaptis. Norintieji gyvai pasigrožėti šiuo įspūdingu ginklu, palaikyti jį rankoje galės tai padaryti šį šeštadienį, birželio 6 d., nuo 13 val. vyksiančiame patyriminiame žygyje Ėgliškių (Andulių) piliakalnyje Kretingos rajone.

Kažkas atsitiko

Vieno iš Žemaitijos perlų – Kretingos miesto – pasididžiavimas yra ne tik grafų LDK didžiojo etmono Karolio Chodkevičiaus (1570-1621) šleifas, Tiškevičių paveldas, vienuolynai, bet ir labai turtinga bei prasminga priešistorė.

Miestui vardą davė 1253 m. balandžio 4 d. Pietų Kuršo dalybų akte paminėta (užrašyta „Cretyn“) kuršių pilis, stovėjusi ant Ėgliškių (Andulių) piliakalnio. 2024 m. jame vykdyti archeologiniai tyrimai padėjo nustatyti, jog medinę pilį kuršiai pastatė vikingų epochoje, apie IX a.

Tai buvusi ne paprasta pilis, o karinis bei politinis, administracinis visos archajiškos Mėguvos žemės centras, turėjęs savo apygardą (lot. Castellatura Cretyn).

Kretingos pilies kuršio kalavijas rekonstruotas pirmą kartą istorijoje.

XIII a. parašytose Eiliuotojoje Livonijos kronikoje Kretingos pilis (jai bendrame šio veikalo kontekste parodytas išskirtinis dėmesys) įvardijama kaip kuršių sukilimo forpostas. Būtent čia 1263 m. vyko du mūšiai tarp kuršių ir Livonijos ordino riterių su samdiniais: vieną kovą kuršiai laimėjo, sudegindami (paaukodami dievams) ant laužo Memelburgo (Klaipėdos) pilies komtūrą, o kitame teko pripažinti vakarietiškos karybos metodus pritaikiusių priešų pranašumą. Pilis buvo sudeginta, žmonės – išžudyti bei išblaškyti.

Visai šalia minėto piliakalnio yra didžiausias ištirtas (per 800 kapų) Lietuvoje vakarų baltų ir kuršių plokštinis kapinynas. Jame 1988 m. ir atrastas įspūdingas XII a. kuršių kariui, aukšto statuso bendruomenės nariui, o gal ir pilies valdovui priklausęs dviašmenis kalavijas.

Archeologinius kasinėjimus vykdęs dabartinis Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas „Vakarų ekspresui“ pasakojo, jog kartu su kolega archeologu Donatu Butkumi (1952-2018) aptiko grupinę kapavietę.

„Atidengėme apie 4 m skersmens, 17 kv. m pločio duobę, kurioje radome mažiausiai penkių žmonių kapus. Visi jie buvo vienalaikiai, datuojami apie XII a., o žmonės palaidoti šalia vienas kito, iš eilės. Kuršiai buvo kremuoti, kapai rikiavosi iš šiaurės į pietus. Pirmasis palaidotas – karys, greta jo – moteris su itin prabangiomis įkapėmis, tada žmogus ar du žmonės, nes radome ir moterims, ir vyrams būdingų įkapių; paskui dar viena moteris ir paauglė mergaitė. Visi jie mirė vienu metu“, - teigė istorikas.

Paklaustas, kokios gali būti mirties aplinkybių versijos, J. Kanarskas vienos neturėjo.

„Kažkas atsitiko... Gal žuvo po priešo antpuolio, gal kokia liga pasiglemžė gyvybes, gal gaisras... Galime tik spėlioti. Taigi, degintiniame kape Nr. 18 mes radome labai daug geležinių dirbinių, ginklų ir įspūdingą kalaviją, šalia pelenų paguldytą nedegintą, smaigaliu į vakarus. Labai gerai išliko žalvarinės ginklo dalys, o pats 93 cm ilgio ginklas sulūžęs ar sulaužytas į 7 dalis“, - atskleidė J. Kanarskas.

Įdomi ornamentika

Minėtas ginklas gana dažnai minimas įvairiose knygose apie materialinę kuršių kultūrą, nes jis išsiskiria pirmiausia savo rankenos ir makštų apkalo ornamentais. Skersinis yra išlietas iš vario lydinio, dekoruotas savotiškomis bangelėmis, o kuršiams labiau būdingos kampuotos formos, todėl tik lieka spėlioti, ką meistras XII a. vaizdavo ir ar turėjo įtakos Skandinavijos materialinė kultūra (vikingai labai mėgo banguotus, kai kada raizgalynę primenančius dekoro elementus).

„Kalavijo rankenos buoželė atlieta iš žalvario, tuščiavidurė, imituoja žmogaus pusfigūrę (galvą ir pečius). Paviršius puoštas stilizuotų žmogaus akių, nosies ir burnos ornamentu“, - rašoma archeologinėje ataskaitoje.

J. Kanarskas pridūrė, jog kuršio kape buvo labai daug geležinių artefaktų: du ietigaliai (įmovinis bei įtveriamasis, galimai akstis), pjautuvas, dalgis, peiliukai, miniatiūrinis kirvelis ir kiti dirbiniai, kuriuos dėl korozijos dabar sunku identifikuoti. Taip pat rastas nedegintas geriamasis ragas (jo angos apkaustai).

Puošnus bei siurprizą ateities kartoms palikęs kalavijo makštų apkalas: žalvarinis, lietas, paviršius puoštas stilizuotais augalų ir paukščių ornamentais. Įdomiausia dalis: antgalio viduje užsikonservavęs pačių makštų fragmentas (tai – svarbi detalė).

Medinės makštys

Žiūrėdami filmus žmonės girdi, kaip ištraukiant kalaviją iš makštų šis sužvanga, ir tai yra visiška nesąmonė: minėtas garsas įmanomas tik ištraukiant ginklą iš geležinių ar iš kitokio metalo pagamintų makštų. Realiai ši kalavijų dalis buvo gaminama iš medžio, kas puikiai matyti XII a. gyvenusio Kretingos pilies kuršio kalavijo radinyje: išlikusi ne tik mediena, bet ir kitos kuršių naudotas technologines paslaptis padedančios įminti dalys.

„Medinės makštys daromos iš dviejų dalių: viršutinės ir apatinės, išskobiant tikslų kalavijo ašmenims griovį. Andulių kalavijo artefakte matyti, o ir kiti radiniai tai patvirtina, jog į vidų įdėdavo labai trumpai pakirpto žvėries kailiuko. Jo paskirtis yra dvejopa: traukiant kalaviją plaukeliai šlifuoja ašmenų plokštumą bei sukuria reikiamą pasipriešinimą, nes kalavijas neturi makštyse maskatuotis, jis turi labai tvirtai įsistatyti. Ištraukiama prieš plauką.

Taigi, pagamintos medinių makštų dalys suklijuojamos kauliniais klijais dar papildomai jas sutvirtinant lino ar kito audinio medžiaga. Šis medinis dėklas aptraukiamas natūralaus raugo oda. Kretingos kuršio kalavijo makštys turi visas minėtas dalis: net plika akimi matyti ir kailiukas, ir medžiaga, ir oda“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo kalavijo rekonstrukcijai vadovavęs kalvis Adomas Sviklas.

Tęsinys čia