Jos mato, kad ir tai laisvei gresia pavojus, kadangi kitos, būtent esmingosios, laisvės nėra. Ir todėl labai svarbu, kad pradėtume jos ieškoti, kad pasistengtume ją įgijus.”
Nukreipę vydūniškosios šviesos prisodrintą žvilgsnį į dabartį, paklauskime – ar esame laisvesni negu tada, kai mąstytojas ragino tautą siekti esmingosios laisvės?
Ko pas mus dabar padaugėjo – žmoniškumo ar pažmoniškumo?
Ar į tautų bendriją, kuri vadinasi Europos Sąjunga, einame duoti ir ar turėsime ką duoti?
O gal einame tiktai prašyti ir gauti?
Ar visa mūsų valstybės politika — tiek vidaus, tiek užsienio – yra taip orientuota, kad jos dėka tauta kuo labiau reikštųsi kaip kurianti, dvasios šviesą skleidžianti, kaip tokia, kurioje „vis daugiau augtų ir tvirtėtų žmoniškumas”?
Ar nėra šios politikos kaltės dėl to, kad susidaro palankios sąlygos pažmoniškumo siautėjimui, silpnesnio žmogaus žmoniškumo prado nykimui?
Ar pakankamai rūpinamasi žmoniškumo žadinimu ir žmogaus saviugda?
Ar daug valstybės ir visų mūsų elgsenoje „teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos, sąžiningumo bei patvaros”?
Ar ne dėl šių savybių stokos mūsų šalis tarsi ir nebegali vadintis tokia šalimi, „kurioje žmogus tikrąjį žmoniškumą labai aukštai stato” ir kurią „Amžinoji Apvaizda yra pasirinkusi aukštam uždaviniui”?
O gal tie klausimai visai neprasmingi, gal ir tos vertybės, apie kurias juose užsimenama, yra tiesiog marginalinės, valstybės gyvenimo paraščių tevertos?
Jeigu taip – tai ar beverta grįžti prie Vydūno ir atidžiai įsižiūrėti į jo palikimą?..
Juk kuriame informacijos ir žinių visuomenę, gyvename globalizacijos epochoje."
Renginio moderatorius - KU STIMC specialistas Juozas Ivanauskas
Vydūnas - tautai ir valstybei plakatas
Taip pat skaitykite
