Kunigas, runos ir naciai
(2)Tačiau ėmus vynioti siūlų kamuolį, paaiškėjo neįtikėtinos aplinkybės: tikrasis kunigo kapas – visai kitoje šalyje, o paslaptingi simboliai įplieskia skandalus Vokietijoje, nes tiesiogiai susiję su nacistine Trečiojo reicho ideologija. Kažkas tiesiog nukopijavo visą įrašą iš prieškarinio kryžiaus, pakabinto prie Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios altoriaus.
Pats kunigas po Adolfo Hitlerio atėjimo į valdžią buvo atsidūręs Lietuvos žvalgybos akiratyje ir galimai dėl antivalstybinės veiklos tiesiog išvarytas iš šalies.
Kunigo „kapas“
Šis pasakojimas tikriausiai niekada nebūtų gimęs, jei ne žmonių savivalė Nidos etnografinėse kapinaitėse. Atskleidžiant visuomenei nežinomus faktus, nesiekiama sumenkinti J. Kypkės, Nidoje 1929-1935 m. ėjusio klebono pareigas, atminimo. Straipsnio tikslas yra prevencinis – užkirsti kelią istorijos klaidoms kartotis. Kartu tai kvietimas leistis į faktų medžioklę, pasinerti į savotišką kraštotyrinį detektyvą.
Nidos kapinėse pamatytos runos nuvedė prie nacių ideologijos simbolių.
Taigi 2023 m. vasarą, šių eilučių autoriui lankantis Skruzdynėje esančiose etnografinėse kapinaitėse, į akis krito įrašai balta kreida primarginti ant vieno iš naujųjų krikštų, skirtų lauko ekspozicijai.
„Johannes Kypke. Pfarrer. 8.12.1883 / 19.5.1941“. Vokiškas žodis „Pfarrer“ reiškia klebonijos vadovą. Daugiausia dėmesio prikaustė prie gimimo ir mirties datų išpieštos runos, ir nė ant vieno Nidos kapinaičių krikšto, prieškarinio, kalvių darbo geležinio kryžiaus ar antkapio neišvysime šių ženklų. Evangelikų liuteronų tradicijoje įprasta naudoti šešiakampę žvaigždę gimimo metams pažymėti ir kryžiuką – mirties.
Pabandykime įsivaizduoti eilinį praeivį: mįslingos runos ir konkretaus žmogaus metrika sukelia iliuziją, jog krikštas –realus antkapis. Tačiau šioje istorijoje bus dar daug netikėtumų... Pirmiausia pasiaiškinkime, ką reiškia runos ir kokia jų kilmė.
Runų virsmai
Krikštai yra atkeliavę iš pagonybės laikų, todėl ir runinis ženklinimas gali asocijuotis su kažkuo autentišku ir archajišku. Deja, kontekstas yra daug niūresnis.
Kai 1933 m. Vokietijoje į valdžią atėjo ekstremistinė Adolfo Hitlerio (1889-1945) vedama Nacionalsocialistinė darbininkų partija (NSDAP), ypač Antrojo pasaulinio karo metais griebtasi įvairiausių ideologinių, propagandinių triukų. Germaniškos (ar skandinaviškos) runos – vienas iš jų.
Trečiajam reichui reikėjo arijų rasės ideologiją atspindinčių žmonių. Karių, o ne nuolankių, taiką skelbiančių maldininkų. Režimas smarkiai kovojo prieš krikščionišką sistemą (dar ir todėl, kad Jėzus Kristus – žydas), todėl įvairiais būdais naikino tradicijas.
Nacių propagandos didmeistris Josephas Goebbelsas (1897-1945) yra pasakęs, jog geriausias, įtikinamiausias melas yra toks, kurį praskiedi dalele tiesos.
1935 m. SS (Schutzstaffel) vadovas, pagrindinis Holokausto architektas ir vienas žiauriausių nacių veikėjų Heinrichas Himmleris (1900–1945) įkūrė specialų SS mokslinį institutą „Ahnenerbe“ (Senovės protėvių paveldas). Vienas pagrindinių instituto uždavinių buvo ieškoti runų įrašų visoje Europoje ir juos interpretuoti pagal nacių rasinę teoriją.
Šių runų pritaikymas laidojimo kultūrai prasidėjo XX a. 3-iojo dešimtmečio vokiečių ultranacionalistiniuose (völkisch) judėjimuose.
Apie 1941 m. H. Himmleris krikšte panaudotas runas ištraukė iš okultinių teorijų ir pavertė jas privaloma valstybine bei karine simbolika. Elgtasi pagal geriausias J. Goebbelso rekomendacijas: pirmoji runa yra iš ankstyvojo Futharko (senovės germanų ir skandinavų runų abėcėlių pavadinimas), o antroji – iš vėlyvojo. Abi – tikros, neišgalvotos. Pirmoji – „Algiz“ (reikšmė – briedis, vaizduojami briedžio ragai), antroji – „Yr“ (pagrindinė reikšmė – kukmedis).
Vizualiai pirmoji runa atrodo kaip medis ar augalas su šakomis (gyvybė), o antroji – kaip jau savo gyvenimą baigęs augalas su išreikštomis šaknimis arba kapo kauburėlis. Abi kartu sukuria tobulą gyvybės ir mirties simboliką, vizualinę simetriją, biologinį dualizmą, nors autentiška runų reikšmė neturi nieko bendro su mirtimi.
Tad vietoje tradicinių žvaigždės ir kryžiaus simbolių antkapiuose atsirado runos taip vykdant dechristianizaciją. Galima pastebėti, kad ypač dažnai jos naudotos SS karių palaidojimo paminkluose. Dar daugiau: pirmoji runa buvo SS sukurtos programos „Lebensborn” (užsiėmė rasinės atrankos vykdymu, „arijų“ vaikų gimimo skatinimu ir kt.) simbolis.
Kenotafo apgaulė
Be jokios abejonės, lietuvaičiai pro tokį krikštą praeitų nė nemirktelėdami, tačiau Nidoje po etnografines kapines yra vedamos ekskursijos, o jose dalyvauja ir vokiečių piliečiai. Pačioje Vokietijoje į šių runų naudojimą šiais laikais reaguojama itin griežtai: kyla skandalai, runos tiesiogiai asocijuojasi su nacių ideologija.
„Drama dėl runų Murrhardto kapinėse: simboliai, naudoti ir nacių laikais“ - tokiu pavadinimu 2024 m. išėjo straipsnis. Vokiečių leidinys „Preußische Allgemeine Zeitung“ kritikavo šių runų simbolių naudojimą kapinėse (buvo pritvirtinta lentelė) dėl gilaus istorinio jų susiejimo su nacių ideologija, rasizmu bei Trečiojo reicho nusikaltimais.
Nidos kapinaičių detektyvas įgavo naują pagreitį paaiškėjus, kad 1888 m. statytoje evangelikų liuteronų bažnyčioje kabo medinis kryžius su identiškais įrašais apie J. Kypkę ir išraižytomis tomis pačiomis runomis. Gerai informuoti vietiniai nidiškiai pasakojo, kad kryžius prieš keliasdešimt metų atkeliavo iš pačių kapinaičių.
Taigi, kas ir kodėl savavališkai aprašinėjo krikštą? Koks tikslas? Akivaizdu, kad toks elgesys sukėlė neteisingą iliuziją apie realų antkapį su toje vietoje palaidoto žmogaus įamžinimu, tačiau kryžius – bažnyčioje, ir kuo toliau į mišką – tuo daugiau medžių.
J. Kypkė net nebuvo palaidotas Nidoje... Toje pačioje bažnyčioje yra įrėmintas visų Nidoje tarnavusių kunigų sąrašas. J. Kypkė Nidą paliko 1935 m., o po jo šioje parapijoje tarnavo dar 5 kunigai. Kur palaidotas pats J. Kypkė?
Detektyvas apie kunigą, kuris nėra palaidotas Nidoje, bet turi vardinį kryžių ir krikštą.
Remiantis viešai prieinamais šaltiniais bei vokiečių žurnalistų pateikta įžvalga neseniai išleistame straipsnyje „Nidos kapinės, kaip pasaulio paveldo objektas“ (savaitraštis „Preußische Allgemeine Zeitung“, aut. Henriette Piper, 2026 m.), net ir 1941 m. pastatytas kryžius Nidoje tėra kenotafas (tuščias kapas). Galimai pagerbiant čia šešerius metus tarnavusį kunigą jo mirties metais. J. Kypkė 1941 m. mirė ir buvo palaidotas už kelių šimtų kilometrų nuo Nidos: Eckersbergo parapijoje (dab. Lenkijoje, Okartowo).
Išvarė iš Nidos
Pasukime į dar vieną šio istorinio detektyvo koridorių: tai – paties Vokietijos pilietybę turėjusio J. Kypkės asmenybė. Jis buvo labai populiarus tarp parapijiečių, tačiau visiškai netikėtai, staiga 1935 m. gruodį turėjo palikti Nidą. Kodėl?
Atsakymą gali padiktuoti žymaus kultūros istoriko, knygotyrininko Domo Kauno 2016 m. straipsnis „Nidos mokyklos kronika“: praėjusio laiko metmenų knyga”. Jame autorius pažymi itin sudėtingą politinę situaciją Klaipėdos krašte po 1933-iųjų, kai vis labiau reiškėsi provokiškos jėgos.
„Gaudama įtikinamos informacijos, Lietuvos vyriausybė ėmėsi prieš valstybę nukreiptos veiklos slopinimo veiksmų. Į juos buvo įtraukti valstybės saugumo tarnybos pareigūnai <…>. Taikytos priemonės šiek tiek atsispindi ir Nidos kronikoje. <…> Reicho piliečiams nebuvo pratęsiamas gyvenimo ir darbo leidimas, dėl to turėjo išvykti nenurodytos pavardės mokyklos tarnautoja ir kunigas Johannas Kypkė”, - rašė jis.
Galutinį tašką padeda 1935 m. gruodžio 18 d. išspausdintas straipsnelis provokiškame laikraštyje „Memeller Dampfboot”, kuriame aiškiai parašyta, kad J. Kypkė Nidą paliko (iš pradžių išvyko į Rasytę) ne savo noru. „Nuo gruodžio 15 dienos iš jo buvo atimtas leidimas dirbti Klaipėdos krašte, be to, jis privalo palikti šį kraštą per septynias dienas”, - rašoma publikacijoje.
Toks atvejis galėjo nutikti tik įsikišus Lietuvos valdžiai (nors J. Kypkė ir paprašė savo noru perkelti jį į Rasytę galimai vengdamas suėmimo) ir dėl antivalstybinės veiklos.
Be kita ko, krikštą su runomis (niekam neužkliuvo, įrašai – nenuvalyti) išvertė sniegas šių metų žiemą: nulaužtas antkapinis paminklas tebestovi kapinaitėse. Visai šalia menininkų globėjo, restoranų savininko, Hermanno Blodės šeimos kapavietės.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą