Kuršē ont Imbaries pilekalnė

Šis Kretingos rajone, šalia Salantų miestelio, stūksantis protėvių paminklas - vienas garsiausių ir geriausiai ištyrinėtų Vakarų Lietuvoje, dar nuo XIX a. sužavėjęs bei sudominęs patį Žemaitijos vyskupą Motiejų Valančių, vietinį kleboną ir aistringą senienų kolekcininką Juozapą Žiogą, o XX a. sulaukęs archeologų desanto, kurie su pertraukomis darbavosi net šešetą metų.

Praėjusį savaitgalį vykusį renginį organizavo Kretingos rajono Salantų kultūros centras kartu su partneriais iš kuršių gyvosios istorijos klubo „Pilsots“. Kelis šimtus susirinkusių žmonių simboliškai pasveikino visą Salanto upės slėnį sudrebinusi perkūnija, prapliupusi liūtis, tačiau tai neatbaidė savo krašto proistorę pažinti atvykusių svečių. Būtent edukaciniai elementai ir buvo pagrindinis šio vienos dienos festivalio akcentas.

Kuršiškos šaknys

Istoriškai dabartinė Šiaurės Vakarų Žemaitijos dalis, vadinamasis dounininkų arealas, viduramžiais buvo etninės kuršių žemės. Po XIII a. įvykusios Livonijos ordino karinės ekspansijos ir pietinių Kuršo žemių nukariavimo etninė sudėtis ėmė keistis. Dalis kuršių buvo išžudyti, dalis - bėgdami nuo Ordino persikėlė ryčiau, o ištuštėjusias kuršių žemes bėgant šimtmečiams užėmė žemaičių genties žmonės. Tokiu būdu kuršiai ir žemaičiai asimiliavosi, ir dabar didžioji dalis buvusios kuršių teritorijos jau priklauso etninei Žemaitijai (dalis - Mažajai Lietuvai).

Šios aplinkybės lėmė tai, jog dabartiniai šiaurės-vakarų žemaičiai neretai labai jautriai reaguoja į aplinkybę, jog visi jų piliakalniai yra ne žemaičių, o kuršių genties palikimas (iš viso Lietuvos teritorijoje skaičiuojama apie 90 kuršiams priskiriamų piliakalnių). Esama ir savotiško istorijos iškraipymo, kuomet legendose, padavimuose visur minimi žemaičiai, o rašoma apie kuršių laikus ir jų piliakalnius.

Imbarės pilis (lot. Embare, Embarge) pirmą kartą paminėta 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho raštuose dėl pietinio Kuršo žemių dalybų ir priskirta kuršių Ceklio žemei. Ši medinė pilis, svarstoma, XII-XIII a. buvusi viena iš svarbiausių regione, vienas iš jo administracinių, ūkinių ir gynybinių centrų. Archeologai po atliktų tyrimų iškėlė hipotezę, jog savo gyvavimo apogėjuje Imbarė jau ėmė formuotis kaip protomiestas. Tai įrodė archeologo Vytauto Daugudžio vadovaujamų, nuo 1969 m. iki 1989 m. su pertraukomis vykusių piliakalnio ir jo papėdės gyvenviečių tyrimų medžiaga.

Paaiškėjo, kad žmonės galingų Salanto upės slėnių apylinkėse, ant upės terasos ėmė kurtis dar akmens amžiuje (netoli piliakalnio rasta laivinių kovos kirvių), bendruomenė ėmė dar labiau stiprėti, burtis I tūkstm. pr. Kr., bronzos amžiuje. Šalia Imbarės piliakalnio galima išvysti būtent to laikmečio unikalų paveldą: du didžiulius apeiginius akmenis su išgręžtomis duobutėmis (ant vieno - 55, ant kito - apie 10), skirtomis skysčiams aukoti.

Įspūdingas toks aukojimų akmuo su net 65 (ar 75) dubenėliais 1983 m. buvo rastas ir netrukus mįslingai pavogtas pačioje Imbarės piliakalnio gyvenvietėje, ant terasos. Aplink šį kūlį ratu stovėjo 6 panašaus dydžio akmenys, šventvietės aplinka nubarstyta smulkesniais akmenukais, aptiktas anglių sluoksnis. Dar viena šventvietė buvusi piliakalnio apačioje.

Archeologiniai tyrimai atskleidė, jog žmonės gynybai skirtą piliakalnį formavo karta iš kartos: pirmoji gynybinė užtvara (kas 0,5-1 m įkastų 15-20 cm storio stulpų dvigubos linijos, laikiusios viduje sudėtus apie 70 cm storio rąstus) buvo įrengta dar I tūkstm. pr. Kr. Bėgant šimtmečiams, ypač - kuršių genties egzistavimo laikais, nuo VI iki XIII a., piliakalnis buvo vis aukštinamas (dabar šlaitai siekia apie 20 metrų aukštį), tvirtinamas, renčiamos naujos konstrukcijos, gynybinės struktūros, tvoros, o aikštelėje stovėjo galinga medinė pilis (įvažiavimas į ją buvęs iš rytinės pusės). Jos improvizuotą rekonstrukciją galima išvysti Kretingos muziejuje.

Imbarės pilėnų kapinyną ir patį piliakalnį dar 1898 m. kasinėjo, tyrinėjo netoliese esančio Kalnalio kaimo klebonas kun. Juozapas Žiogas. Dalis jo radinių dingę, dalis - saugomi Šiaulių „Aušros“ ir kituose muziejuose (kuršių papuošalai, ginklai ir kt.). V. Daugudžio tyrimų medžiaga (juvelyrika, darbo įrankiai ir kt.) eksponuojama Kretingos muziejuje. Apie piliakalnį „Pasakojimuose Antano Tretininko“ (1891 m.) yra rašęs ir Žemaičių vyskupas M. Valančius.

Renginys plėsis

Anot šventės Imbarėje organizatoriaus iš Salantų kultūros centro Aurimo Rapalio, puikiai Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva sutvarkytas ir išpuoselėtas Imbarės piliakalnis jau seniai prašyte prašėsi būti išnaudojamas viešiems, su kuršių atminties keliu susijusiems renginiams.

„Nuostabi erdvė, žmonių lankymui pritaikyta infrastruktūra, bet ant piliakalnio nevykdavo joks masinis gyvosios istorijos renginys. Jie jau ne pirmus metus vyksta Apuolėje, Kartenoje, todėl norėjosi įžiebti ugnį naujai vietai. Pirmas kartas - šiemet, tačiau ateityje planuojame tęsti tradiciją ir plėsti Imbarės renginį iki gal net tarptautinio gyvosios istorijos festivalio, trunkančio kelias dienas. Dabar svarbiausia buvo sukviesti mūsų vietinius žmones, salantiškius, apylinkių gyventojus ir parodyti senuosius amatus, kuršių karybos ypatumus, buitį, materialinę kultūrą. Visa tai daroma demonstruojant preciziškas rekonstrukcijas. Juoba kai nemaža dalis klubo “Pilsots„ narių yra kilę iš Salantų ar jų apylinkių“, - „Vakarų ekspresui“ sakė jis.

Mažiau parodomųjų kovų, bet daugiau edukacijos. Toks buvo leitmotyvas, todėl lauko paskaitas skaitė ir akademinio pasaulio atstovai: vienas žymiausių šalies archeologų, šventviečių tyrinėtojas Klaipėdos universiteto (KU ) prof. Vykintas Vaitkevičius, KU istorikas dr. Marius Ščavinskas.

Dalyviai galėjo tarsi nukeliauti į geležies amžių ir išvysti, kaip moliniu verpstuku su šeiva verpiami vilnoniai siūlai, audžiama vertikaliomis staklėmis medžiaga, vijamos ornamentuotos juostos, ragine adata mezgamos kojinės, kepurės, pirštinės, gaminami iš stiklo karoliai, archajiškomis technologijomis apdirbamas gintaras ir daromi iš jo kuršiški amuletai, papuošalai. Buvo skobiami mediniai indai, peiliadirbiai demonstravo savo amato subtilybes, kalvis pasakojo apie geležies kelią nuo balų rūdos iki darbui tinkamo metalo luito.

Atiduota svarbi duoklė ir kuršių kovos ypatumams: demonstruotos skirtingų ginklų (vienašmenių, dviašmenių kalavijų, kovos peilių, iečių, aksčių, dvirankių ir paprastų kovos kirvių) rekonstrukcijos, pasakota apie kautynių techniką, skydus surėmė ir skirtingų klubų kovotojai.

Tarp kviestinių svečių - Pietryčių Lietuvoje gyvavusios jotvingių genties rekonstruktoriai iš klubo „Jotvos sūnūs“, gyvosios istorijos klubas „Leitgiris“, raitieji skautai iš „Raitijos“, kurie pristatė žemaitukų veislės žirgus. Vyko įvairūs senoviniai žaidimai, rungtys (pavyzdžiui, kovos be ginklo rūšis ristynės ant šieno, štangą atstojančių vežimo ratų kilnojimas, vaikščiojimas ant kojūkų ir kt.), maisto pagal senovinius receptus ir būdus gaminimas bei kt.

„Rekonstruktorių, amatininkų stovykla ant piliakalnio buvo griežtai istorinė, o pasirodymų metu nuosekliai stengėmės atskleisti mūsų protėvių buities ir karybos subtilybes. Labai svarbu, kad žemaičiai nesikratytų ir nesisavintų kuršių palikimo, kas neretai įvyksta, kuomet kuršiškos vietovės, paminklai ar net istorija priskiriama žemaičių genčiai. Kuršiškomis šaknimis reikia didžiuotis. Nesvarbu, kad dabar esi žemaitis ir gyveni Žemaitijoje. Todėl pirmiausiai ir siekėme panaikinti ribas tarp renginio dalyvio ir lankytojo, įtraukti žiūrovus į mūsų smagios bendruomenės ratą. Norime, kad vietiniai patys pasijustų kuršiškos istorijos dalimi, o tokių renginių metu tai padaryti lengviau, nes prisiliečiama prie preciziškų rekonstrukcijų, pamatoma, kaip atrodė ginklai, papuošalai, kokie buvo amatai ir kiek daug triūso reikėjo įdėti, norint ką nors pagaminti“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo klubo „Pilsots“ lyderis Benas Šimkus.

Apgaubtas legendomis

Imbarės piliakalnis dėl savo didybės ir gausaus materialinio paveldo (šalia jo ariant kapinyną, gyvenvietę žmonės nuo seno rasdavo įvairiausių kuršiškų įkapių, kitų artefaktų, kurie audrino vaizduotę) turi ne vieną legendą ir padavimą.

1891 m. JAV išleistoje knygoje „Pasakojimas Antano Tretininko“ visai netoli Imbarės esančiame Nasrėnų kaimelyje (ten įrengtas muziejus) augęs vyskupas M. Valančius išguldė visą istoriją apie kuršių (jie klaidingai leidinyje vadinami žemaičiais) ir kryžiuočių kovą dėl Imbarės.

Esą besiruošdami antpuoliui iš pietų kuršiai statė stulpus. Juos aprišę šiaudais ir ant viršaus užmovę degutu išteptas statines. Vienas stulpas - Nasrėnuose, kitas - arčiau Imbarės Kalnalyje. Kai pasirodę priešai, statines uždegę prie stulpų budėję sargai. Kuršiai gi „patys po valdžia Klausiagaliaus didiame buryje susirinko ant pilelių“.

Prasidėjo gudrybės: vos nuo kalno (Kalnalio) nusileido kryžininkai, įveikė upę su visais savo vežimais, Imbarės pilėnai „atitraukė sklanstus melnyczių (malūnų): Salanta (upė) tujaus patvino“. Užvirė kova: nuo piliakalnio buvo ridenami rąstai, „kurie braukė neprietelius“, leidosi kuršių kariai; vienas jų, persirengęs, įkišo į eile sustatytų vieną vokiečių vežimų degančią kempinę, ir didelio vėjo dėka gurguolė greitai ėmė pleškėti.

„Arkliai pradėjo skrajoti, ką matydami vokiecziai liovėsi musztiesi, skubėjo prie arklių ir vežimų“, - rašoma knygoje. Kuršiai, „ant sprandų sėdėdami, muszė“. Pakrikę kryžiuočiai traukėsi, tačiau rado patvenktą Salanto upę ir „turėjo plaukti, ar galvą guldyti“. Baltų vikingai kirto priešus, gaudė jų žirgus. Laimėjus pilies gynybą Imbarėje, po kovos „musieji vieną vokietį ant garbės dievų ant savo pilės sudegino“.

Pastarasis pasakojimas - mažiau žinomas: labiau pagarsėjęs apie gražuolę kuršaitę, pilies valdovo dukrą, kuri pamilo bokšte įkalintą kryžiuotį ir padėjo jam pabėgti. Už tai motina ją užkeikė (žem. inbarė) vienatvėje amžius gyventi apleistoje ir pašaliečio akiai nematomoje, ištuštėjusioje pilyje. Tik retsykiais pilis išnirdavo iš miglos, o užkeiktoji mergina nuo kuorų tyliai dainuodavo, prašydama išgelbėti nuo užkeikimo.

Girdėdami jos dainą, žmonės merginą pradėjo vadinti Inbare. Sykį atsirado drąsus smuikininkas Puika, kuris drįso užeiti į užburtą pilį ir pamilti jos valdovę. Prisiekęs amžinai mylėti, Inbarę jis išvadavo nuo užkeikimo, tačiau neturėjo teisės bendrauti su aplinkiniais. Sykį jam ėmus smuikuoti prie piliakalnio susirinkusiam jaunimui, pilis prasmego, o kalne liko žiojėti vien tik gili duobė. Nuo to laiko žmonės piliavietę ir apylinkę ėmė vadinti gražiosios pilies valdovės vardu Inbare (Imbare).

Deniso NIKITENKOS nuotr.