Legendiniam dvarui – paveldo skėtis (2)

Pabaiga. Pradžia ČIA

„Vakarų ekspreso“ skaitytojams siūlome pakeliauti po tikra laiko kapsule virtusį dvaro ansamblį, sužinoti jo išskirtinę istoriją.

Mitologija

JAV 1964-1968 m. išleistame veikale „Mūsų Lietuva“ jo sudarytojas Bronius Kviklys (1913-1990) rašė apie vietos žmonių padavimuose minimą bei senovėje čia garbintą Patrimpą. Jis baltų mitologijoje laikomas senovės prūsų upių ir šaltinių dievu, greičiausiai garbintu XVI a. Manoma, kad Patrimpas susijęs su pavasariu ir jo derlingumu. B. Kviklys rėmėsi istoriko Martino Anyso (1895-1974) pateikta medžiaga.

„M. Anysas mano, kad senosios šventvietės vietoje buvo pastatytas (Norkaičių – aut. past.) vyr. girininkijos trobesys. Didžiuliai akmenys buvę suskaldyti ir panaudoti pamatų statybai. Vietos žmonės šią vietą seniau Potrimpais vadinę; tik vėliau, vokiečių laikais, ji buvusi į Norkaičius pakeista. Netoli šios vietos, prie mažo upelio (Šiūšio – aut. past.) iki Antrojo pasaulinio karo buvo išlikusi sena smuklė, Potrimpo karčema vadinama“, - rašė B. Kviklys.

Mažosios Lietuvos paveldo tyrinėtojas Martynas Purvinas pažymi, kad Patrimpo vardas nebuvo dingęs ir prabėgus šimtmečiams: 1760 m. minėti ne tik Norkaičiai (vok. Norkaiten), bet ir Putrinai (vok. Putrinnen).

„Apie Norkaičius likę daug padavimų. Esą ten augę 2 dideli šventi medžiai: ąžuolas ir liepa“, - rašė M. Purvinas.

Neseniai gauta žinia, kad pastatus ruošiamasi parduoti, o girininkiją iškelti.

Dar įdomesnė informacija pateikiama nuo 1801 m. dvarą valdžiusių Funckų šeimos namų knygoje. Esą joje įrašyta, kad senovėje Norkaičių dvaro vietoje augęs didžiulis ąžuolas, o aplink ąžuolą pastatytas namas. Medžio galiūno kamienas buvęs viduje, o šakos – išsikišusios laukan.

„Senieji prūsai kažkokio karo metu šiame name laikė paslėpę medinę derliaus dievaičio Patrimpo stovylą, pastatytą po ąžuolu, kuris žaliavęs ir žiemą. Čia prieglobstį rasdavę prūsai laikę medį ir namą šventais“, - rašė istorikas Johannesas Sembritzkis (1856-1919).

Ši baltų šventovės istorija nuvykus į Norkaičių dvarą apsuka galvą, kadangi jo prieigose išties auga šimtamečiai ąžuolai.

Vaiduokliai

Be kita ko, mistinės istorijos persekiojo ir patį dvarininkų namą, kuriame vaidenosi. Apie tai savo 1903 m. išleistoje knygoje „Iš gyvenimo lietuviškų vėlių bei velnių“ rašė dr. Jonas Basanavičius.

„Norkaičių Funk’ui budininku ēsant (pasakojama, kad G. G. Funckas buvo masonas – aut. past.), ant jo dvaro daug kart’ ne prigimtiški pavidalai pasirodydavę. Teipo ir kartą vakarienuodami su syk’ visi stuboj’ ēsantiejie pamatę nepažystamą vyruką raudonuose žalnieriškuose rubuose apie juos besisukantį.

Valgantiejie tuoj suprato, tai dvasę ēsant, ir, krupterēję susišypsoję, viens kitą pažurēdami, tai tuom’ žyg’ tas vyruks, lyg koke myglē, į nieką pavirsdams, iš po jų visų akių prapuolē“, - rašoma tautos patriarcho knygoje.

Apynasris savivalei

Taigi, akivaizdu, jog Norkaičių dvaro ansamblis ir jo aplinka jau seniai privalėjo būti saugomi valstybės, objektas įrašytas į Kultūros vertybių registrą (KVR). Galų gale tai padaryta šių metų kovo 26 d. 6-osios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos posėdžio metu.

Dvarą prieš tai ne kartą lankę Klaipėdos paveldosaugininkai ir, anot Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio skyriaus vyriausiojo valstybinio inspektoriaus Laisvūno Kavaliausko, Norkaičių dvaras pakerėjo iš pirmo žvilgsnio.

„Man sunku atsakyti, kodėl toks stebuklas nebuvo įrašytas į KVR anksčiau. Galimai dėl to, kad dvarui nekilo grėsmė, kol jame šeimininkavo Norkaičių girininkijos žmonės, miškininkai, kurie puikiai prižiūrėjo aplinką, išsaugojo autentą.

Dabar pajudėjo privatizavimo volas, todėl šis Mažosios Lietuvos dvarų perlas skubos tvarka gavo teisinę apsaugą. Naujieji šeimininkai privalės išsaugoti vertingąsias savybes. Na, o vieta – tiesiog ideali kaimo turizmui, rekreacinei veiklai“, - „Vakarų ekspresui“ komentavo jis.

Anot padavimų, Norkaičiuose augę 2 dideli šventi medžiai: ąžuolas ir liepa.

Anot L. Kavaliausko, komplekso pastatus galimai valdys keli savininkai, todėl kultūros paveldo statusas neleis potencialiems investuotojams savivaliauti: kiekvieną sumanymą, projektą reikės derinti su Kultūros paveldo departamentu.

„Tačiau tai nedraudžia dvaro aplinką paversti rojaus kampeliu su išsaugota istorine atmintimi, paveldu, kuris sukurtų pridėtinę vertę vystant kad ir kaimo turizmo ar kitokį verslą“, - svarstė pokalbininkas.

Vertybių - daugybė

KPD atstovai patikslino, jog puikiai išlikusią Norkaičių dvaro sodybą, kurioje tuo metu buvo įsikūrusi Norkaičių girininkija, į kultūros paveldo inventorių KPD Klaipėdos teritorinis skyrius įrašė dar pernai.

„Neseniai gauta žinia, kad pastatus ruošiamasi parduoti, o girininkiją iškelti. Paveldo specialistai susitiko su Valstybinių miškų urėdijos Šilutės regiono padalinio vadovu ir aptarė galimybę šį unikalų kompleksą išsaugoti.

Geriausias būdas tai padaryti – įrašyti objektą į KVR. Inventorius jokios apsaugos dar nesuteikia, tik atkreipia dėmesį, kad objektas turi vertingųjų savybių”, - rašė sostinės paveldosaugininkai.

Anot jų, minėtos urėdijos vadovas, supratęs situaciją, geranoriškai sutiko pradėti Norkaičių dvaro sodybos apskaitos duomenų parengimą bei parengtą medžiagą teikti Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, kad būtų priimtas sprendimas dėl objekto įregistravimo į KVR.

Taigi, valstybės apsaugą gavo visa aplinka: vertingosiomis savybėmis įvardyta dvaro sodybos plano struktūra, tūrinė erdvinė kompozicija, kurią formuoja dvaro rūmai, tarnų namas, arklidė, ūkinis pastatas, tvora ir vartai, kelių trasos, tvenkinys bei sodybos želdiniai.

„Miškininkai geranoriškai įsileido ir į dvaro sodybos vidų, kurioje išliko trys sveikos galimai XIX a. koklinės krosnys, dar kelios – suardytos. Po įspūdingu namu – didžiulis rūsys su skliautuotomis lubomis.

Savitas ir pastato fasadas: jis – tinkuotas su dekoratyviu įrėžų skaidymu, imituojant rustus. Pietvakarinėje fasado cokolio dalyje išlikęs akmuo su įrašu „1819“. Dvaro laiptinėje – autentiškos durys, mediniai laiptai su profiliuotais geometriniais ranktūriais ir kt. Tiesiog įspūdingas objektas su daugybe autentiškų detalių“, - pasakojo L. Kavaliauskas.