Legendinio vikingo nuotykiai Kurše: kai baigėsi prekyba, pradėjo pulti ir kariauti

Tai - įspūdingo pasakojimo apie legendinį skandinavų herojų (ir istorinę asmenybę), vikingą Egilį ir jo susidūrimą su nuožmiaisiais kuršiais pradžia.

Tarsi nieko nežada, tačiau vėliau įvykiai išsirutulioja į veiksmo filmo vertą scenarijų.

Plėšikauti atplaukęs Egilis su savo vyrais patenka į kuršių nelaisvę ir savo kailiu patiria jų žiaurią prigimtį: nenužudomas tik todėl, kad buvo... tamsu.

Skaitytojų dėmesiui - įdomiausios ištraukos iš visuomenei mažiau žinomos, tačiau itin vertingos „Egilio sagos“.

Prologas

Pirmiausiai reikėtų paaiškinti, kad skandinavų sagos - tai liaudies kūryba, o ne kronikos ar metraščiai. Žmonės iš lūpų į lūpas pasakojo įvairias, vikingų laikus (VIII-XI a.) menančias istorijas, kurios buvo užrašytos XIII a.

Senąjį skandinavų literatūros ir lingvistinį paveldą tyrinėjantis dabartinis Vakarų Norvegijos taikomųjų mokslų universiteto profesorius dr. Ugnius Mikučionis 2003-aisiais paskelbė mokslo darbą, kurio tikslas buvo po kruopą išrankioti kuršių paminėjimus skandinavų sagų literatūroje.

Mokslininkas pats išvertė islandų sagas ir paliko mums aukso vertės medžiagą: paaiškėjo (įrodyta tyrimu), jog nė viena baltų gentis nebuvo taip dažnai minima, kaip kuršiai.

„Išskirtinė vieta, kalbant apie kuršių minėjimus, tenka „Egilio sagai“ (Egils saga, Eigla).

Ši saga priklauso vadinamosioms islandų, arba giminių sagoms. Joje randame ilgiausią pasakojimą apie skandinavų vikingų nuotykius Kurše; negana to, čia pasakojama, kaip skandinavai buvo pakliuvę kuršiams į nelaisvę (tiesa, kuršiams šis žygis galiausiai baigėsi ne itin sėkmingai)“, - 2003-aisiais žurnale „Liaudies kultūra“ išspausdintame straipsnyje „Kuršių ir skandinavų santykiai sagų literatūroje“ rašė jis.

Užbėgdamas interpretacijoms už akių mokslininkas pabrėžė: vargu ar galima viską, kas pasakojama sagoje, priimti už gryną pinigą.

„Tačiau nepamirština, kad patys islandai XIII a., kai buvo užrašyta „Egilio saga“ (ir didžioji dalis kitų sagų), veikiausiai tikėjo, kad viskas, kas pasakojama sagose - tikra teisybė“, - griežtos ribos tarp mitų ir tikrovės nebrėžė U. Mikučionis.

Ši aplinkybė ir suteikia žavesio: galima pasinerti į nuotykį ir pačiam spręsti: galėjo taip būti, ar ne.

Visą „Egilio sagą“ iš senosios islandų kalbos yra išvertusi Svetlana Steponaviečienė (pirmą kartą išleista 1975 m., vėliau - 2012 m.).

„Jokiame kitame senosios skandinavų raštijos paminkle Kuršas nebuvo taip išsamiai ir taip įdomiai aprašytas kaip “Egilio sagoje," - teigė autorė.

Sodybos užpuolimas

Taigi, minėtame kūrinyje (straipsnyje daugiausiai cituojamas U. Mikučionio vertimas) aprašomas skandinavų vikingų plėšiamasis žygis.

Minima vasara, ir norvegų kilmės Egilis kartu su bendražygiu Torolvu išplaukė ilguoju karo laivu (vadinamuoju drakaru) į kuršių žemes.

„Vieną dieną jie sustojo prie kažkokios didelės upės žiočių, nors ten buvo didelė giria. Jie išsilaipino ten į krantą ir buvo pasidalinta į būrius, po dvylika žmonių drauge.

Jie nuėjo į mišką, o netoliese prasidėjo kaimas. Ten jie plėšė ir žudė žmones, o gyventojai bėgo nuo jų, ir jie nesutiko jokio pasipriešinimo“, - rašoma kūrinyje.

Sagos herojus Egilis kartu su dvylika bendražygių rado sodybą.

„O kai jie ten atėjo, jie įsmuko į namo vidų, ir niekas jų nepastebėjo. Jie grobė tą turtą, kuris buvo palaidas (t. y. viską, ką buvo galima pasiimti).

Ten buvo daug namų, ir jie ten ilgai užtruko.

O kai jie išėjo į lauką ir iš sodybos, tarp jų ir miško buvo susirinkęs didelis būrys, ir šie juos užpuolė. <...> Kuršiai smarkiai juos puolė, daugiausia kirsdami (matyt, ietimis) ir šaudydami (matyt, strėlėmis), tačiau neėmė kapotis“, - taip išvertė U. Mikučionis.

Tuo tarpu S. Steponavičienė pateikė kiek kitokią versiją: „Kuršiai juos įnirtingai puolė, daugiausiai laidydami ietis ir strėles, bet laikėsi atokiau, kad Egilio vyrai nepasiektų kalavijais“. Beje, istoriškai lankų su strėlėmis kuršiai nenaudojo.

Kuršiai juos įnirtingai puolė, daugiausiai laidydami ietis ir strėles, bet laikėsi atokiau, kad Egilio vyrai nepasiektų kalavijais.

U. Mikučionio mokslo darbe tolesnė kovos eiga aprašoma taip: „Kuršiai užpuolė juos ankštumoje, ir kai kurie puolė juos kirsdami ietimis ir kardais per tvoras, o kiti užmetė skudurais jų ginklus. Jie buvo sužeisti, o paskui suimti ir visi surišti, ir nuvesti į sodybą“.

Tokiu būdu Egilis atsidūrė kuršių nelaisvėje. Sagoje rašoma, jog žmogus, kuriam priklausė toji sodyba, buvo galingas ir turtingas.

„Paskui buvo tariamasi, ką su jais daryti. Bondas (ūkininkas) sakė, kad, jo nuomone, geriausia būtų išžudyti juos vieną po kito. Bondo sūnus atsakė, kad jau esą tamsi naktis, ir nebūsią jokios pramogos iš jų kankinimo. Jis pasiūlė palaukti ryto“, - ši sagos dalis išties yra labai iškalbinga.

Galima manyti, jog skandinavai kuršius vaizdavo kaip kraujo ištroškusius ir žiauriausius karius, kurie mėgavosi priešų kančiomis. Kaip ten bebūtų, būtent toks kuršių vaizdinys turėjo sėti baimę.

Pabėgimas ir grobis

Baltų vikingai nekviestus svečius iš Skandinavijos suvarė į vieną namą ir tvirtai surišo, ypatingą dėmesį skirdami būrio vadui Egiliui: pastarasis buvo pririštas prie stulpo ir rankomis, ir kojomis.

„Paskui namas buvo tvirtai užrakintas, o kuršiai suėjo į trobą ir valgė bei gėrė, ir labai linksminosi“, - tęsiama istorija.

Ne veltui užsiminta apie žmonių fantazijos pliūpsnius sagose: šioje pasakojama, jog Egilis užgulė stulpą ir traukė jį tol, kol šis ištrūko iš grindų. Realiai tai padaryti - kone neįmanoma, bet tautos herojui būtina suteikti išskirtinių galių.

„Tada stulpas nuvirto, o Egilis išsilaisvino iš jo. Paskui jis dantimis atrišo sau rankas, o kai rankos buvo atrištos, nusirišo pančius sau nuo kojų.

Tada jis išlaisvino savo bendražygius. O kai jie visi tapo laisvi, jie ėmė dairytis po namą, pro kur galėtų ištrūkti.

Namo sienos buvo padarytos iš stambių rąstų, o viename namo gale plokščia lentų pertvara. Jie įsibėgėję išlaužė tą pertvarą“, - taip atsiranda pabėgimo scena.

Vikingai pateko į dar vieną patalpą, ir po kojomis išgirdo žmonių balsus. Pasirodo, kuršiai į nelaisvę dar praėjusią vasarą buvo paėmę danus, kuriuos surištus laikė duobėje. Egilio vyrai nuleido virvę ir ištraukė likimo draugus. Danai paaiškino, kaip iš kalėjimu tapusių namų ištrūkti į lauką. Vyrai tai ir padarė.

Bendražygiai siūlė bėgti į mišką, tačiau ką tik iš kuršių nelaisvės pasprukęs Egilis grįžti tuščiomis nebuvo nusiteikęs.

„Jei tau pažįstami šie namai, tai parodyk mums, kur galima prisiplėšti kokio nors turto“, - Akiu įvardytam danui tarė Egilis. Vyras įvardijo didelę palėpę su ginklais, ir joje miegojo bondas.

„Egilis įbėgo į palėpę, čiupo ten ginklus, mat jų ten viduje netrūko, ir jie išžudė visus viduje buvusius žmones. Jie visi pilnai apsiginklavo. Akis nuėjo ten, kur grindyse buvo dangtis, ir atidarė jį.

Jis pasakė, kad jiems reikią nusileisti ten, į patalpą po palėpe. Jie pasiėmė žiburį ir nulipo ten.

Ten buvo bondo lobiai - puikios brangenybės ir daugybė sidabro. Vyrai pasiėmė nešulius ir išnešė lauk.

Egilis pasiėmė po ranka vieną didelę skrynią ir nešė ją sau po ranka; tada jie patraukė miško link“, - rašoma sagoje.

Šioje vietoje ir vėl kartojasi motyvas, taikytas apibūdinant kuršius: pastarieji įvardyti ne tik kaip žiaurūs, bet ir labai turtingi.

Egilio kerštas

Pabėgo. Prisigrobė turto. Istorija tuo ir galėtų baigtis, bet ji pakrypsta visiškai netikėta linkme.

„Kai jie įžengė į mišką, Egilis sustojo ir tarė: “Šitas žygis yra visiškai prastas ir nederamas karžygiams. Mes pasivogėm bondo turtą taip, kad jis apie tai nežino; niekada mes neužsitrauksime tokios gėdos.

Grįžkime dabar atgal į sodybą, ir te jie sužino, kas atsitiko", - dabar jau skandinavas pajuto kraujo skonį burnoje.

Jo sumanymui visi prieštaravo ir labiau norėjo traukti prie laivo, tačiau Egilis pastatė skrynią ant žemės ir nubėgo į sodybą, kurią padegė. Maža to, jis užrėmė medžiais ir pečiais patalpos su pusryčiavusiais kuršiais duris ir neleido jiems ištrūkti.

„Jis žudė žmones ir tarpdury, ir lauke už durų; ir tepraėjo vienas akimirksnis, kol troba sudegė taip, kad sugriuvo. Žuvo visi, kas tik buvo viduje, o Egilis grįžo atgal į mišką ir susirado ten savo bendrakeleivius.

Tada visi drauge patraukia prie laivo. Egilis pasakė, kad skrynią, kurią nešėsi, jis nori iš anksto pasilikti sau (matyt, reikia suprasti taip, kad visą kitą grobį jie vėliau dalijosi drauge). O ji iš tikro buvo pilna sidabro", - tokia šios istorijos atomazga.

Egilis pasakė, kad skrynią, kurią nešėsi, jis nori iš anksto pasilikti sau. O ji iš tikro buvo pilna sidabro.

​