Lėlių kuriama magija moko žmogų gyventi

Rugsėjo 2 d. buvo pristatyta dailininkės, Klaipėdos lėlių teatro įkūrėjos Jūratės Januškevičiūtės darbų paroda „Kas tu?“ Ji veiks iki rugsėjo 22 d.

Parodoje lėlės gimsta iš naujo, bet jau ne tame teatriniame veiksme, o vaizduojamojo meno kūrinyje, kur gyvavimo taisyklės - kitos.

Nepaisant to, dailininkė tiki, jog lėlininkystė yra svarbi istorijos dalis: „Teatras yra kintantis, jis nuolat keičiasi, vadinasi, turi prisitaikyti prie daugelio dalykų. Manau, kad jeigu žmogus bus, tai lėlininkystė gyvuos, nes tai yra labai senas užsiėmimas.“

Pasak autorės, lėlių teatre lėlė gyvena tol, kol jos gyvavimo vieta - spektaklis - yra gyvas. Po to, kai spektaklis miršta, kai kurios lėlės ramiai guli muziejuose, kai kurios užbaigia savo dienas miestų sąvartynuose, o kitos netikėtai įgyja naujas formas ir tarnauja toliau, tik jau kitu pavidalu.

Jūratė Januškevičiūtė. Asmeninio albumo nuotr.

Naujas sezonas ir lėlių svarba

Klaipėdos lėlių teatras, atėjus rudeniui, skelbia naują sezoną. Viena iš sezono parodų - būtent Jūratės Januškevičiūtės kūryba.

„Kiekvienas sezonas yra vis kitoks: yra kuriami nauji spektakliai, naujos veiklos, peržiūrima, kur mes norime eiti, ką mes norime veikti. Kiekvieną sezoną turime idėją, mintį, kuria mes vadovaujamės statydami spektaklius, darydami veiklas, ruošdami vizualizacijas. Šiemet mūsų šūkis yra “Jungiantys saitai„. Saitai su viskuo: praeitimi, ateitimi, žmonėmis, lėlėmis, žiūrovu“, - teigia teatro vadovė Aušra Juknevičienė.

Anot A. Juknevičienės, nors daug kas galvoja, jog lėlių teatras skirtas tik vaikams, iš tiesų klysta: „Lėlių teatras visiems labiau asocijuojasi su vaikais, bet jis nėra skirtas tik vaikams, jis yra visiems žmonėms. Tiesiog yra skirtingos lėlių teatro priemonės - labiau tinkančios vaikams, paaugliams, suaugusiems, senjorams, žmonėms, turintiems negalią. Svarbu surasti tinkamą priemonę tai amžiaus grupei.“

Parodos autorė J. Januškevičiūtė, kuri yra sukūrusi ne vieną lėlę, teigia, kad lėlių teatras paįvairina meno pasaulį ir skatina bendrauti: „Lėlių yra įvairių - ją galima sukurti iš popieriaus lapelio, galima sukurti iš medžio ar medžiagos skiautės. Lėlių teatre visi dalyvauja kūrimo procese, kurdami lėles žmonės bendrauja, vyksta bendras kūrybinis procesas. O žaisdami su lėlėmis vaikai kartu mokosi gyventi.“

Jai pritaria ir teatro vadovė A. Juknevičienė: „Lėlių teatras yra tradicija. Manau, kad svarbu jame apsilankyti, jei norisi tobulėti. Naujos patirtys verčia mąstyti, kurti, ugdo kūrybiškumą.“

Lėlių teatro vadovė tikisi, jog lėlių kuriamą magiją patirs vis daugiau žmonių.

„Kažkada buvome labai menkai žinomi, bet vis tiek žiūrovų buvo. Dažnai mamos pasikalba tarpusavyje apie spektaklius ar edukacijas, taip ta informacija po truputį sklinda. Kas turi vaikų, tas tikrai domisi ir žino, o suaugusiųjų publiką dar bandome prisijaukinti. Čia toks ilgas, nenutrūkstamas procesas. Tačiau lėlės ir lėlių teatras mane labiausiai žavi savo magija, stebuklingos atmosferos kūrimu scenoje“, - sako A. Juknevičienė.

Jūratės Januškevičiūtės darbų paroda „Kas tu?“ veiks iki rugsėjo 22 d.

Tradicijų puoselėjimas

Anot Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus narės, tekstilės menininkės bei lėlininkės Daivos Rekašiutės, lėlių kūrimas yra labai svarbi tautodailės dalis.

„Seniau, kai nebuvo galima taip paprastai nusipirkti lėlių, mamos darydavo jas iš skiautelių, kaip dabar yra madinga sakyti, “skudurines Onutes„. Ir aš pradėjau jas siūti tam, kad tėvai nepirktų plastmasinių lėlių, o rinktųsi Lietuvos tautodailės produktus: ekologiškus ir vaikams mielus lininius ar kito natūralaus audinio žaislus“, - pasakoja D. Rekašiutė.

Nors D. Rekašiutė tuometiniame Telšių taikomosios dailės technikume (dabar - Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete) baigė meninio metalo apdirbimo specialybę, tačiau pasuko visai kitu keliu ir siūti lėles išmoko pati.

"Susiklostė taip, kad su metalu nedirbau, o po kurio laiko perėjau prie tekstilės - pirmieji mano darbai buvo paveikslai, siuvinėti kryželiu. Po kiek laiko pradėjau siūti ir lėles, žaislus iš lininio audinio.

Lėlininkės Daivos Rekašiutės kurtos lėlės. Jazminos Preibytės nuotr.

Vaikystėje nelabai turėjome lėlių, jų buvo mažai. Buvo didelė prabanga jas turėti, tėvams dažnai būdavo per brangu jas nupirkti. Iš to tikriausiai ir atėjo mano lėlės. Viską išmokau pati, nieks nieko nemokė, kaip sugebu, taip darau. Visi mano darbai yra pačios kurti", - pasakoja lėlių kūrėja.

Nors šiuo metu menininkė daugiausia siuvinėja rankomis, užsiima tautinio kostiumo detalės - delmono siuvinėjimu, tačiau nepamiršta ir lėlių kūrimo.

Lėlininkė teigia, kad lėlių kūrimas yra gana paprastas, tačiau reikalaujantis laiko darbas: „Pasidarai šabloną, darai iškarpą. Paskui siuvi, išverti, prikemši, susiuvi, o vėliau dėlioji drabužėlius, plaukelius iš siūlų darai. Išpieši veiduką ir išeina tokia lėlė, kaip kiekvienas įsivaizduojame.“

Daiva Rekašiutė Asmeninio albumo nuotr.

Tautodailininkė lėlėmis prekiauja mugėse ir tikisi, kad šių žaislų populiarumas neišnyks.

„Aš manau, kad lėlės yra labai svarbios. Svarbu, kad mes neužmirštume savo šaknų. Dabar pareina ta vakarietiška tradicija, tačiau kas jau tikra, tas turėtų likti visoms kartoms. Svarbu pabrėžti, kas Lietuvoje buvo nuo seno, ir tą puoselėti. Jei nors dalis tai prisimintų, būtų labai džiugu. Tikiuosi, kad ateityje lėlininkystė išliks“, - viliasi D. Rekašiutė.

Moteris sako, kad lietuviškomis lėlėmis domisi ir užsieniečiai: „Tėvai tikrai perka lėles, ypač lėles lietuvaites. Lėlės įdomios tiek užsieniečiams, tiek lietuviams. Štai dabar neseniai grįžau iš Vilniaus, o Vilniuje tikrai jaučiasi toks tautodailės pagyvėjimas, ten labai vertina tavo rankų darbą ir tokius dirbinius.“