Kęstutis SOVA, Klaipėdos džiazo orkestro vadovas
Liepos 6-osios dienos šventimą visada derinu su darbu: tą dieną su džiazo orkestru visada grojame.
Ta diena visuomet būna labai ilga ir ištįsusi laike: pradedant nuo mišių bažnyčioje ir baigiant himno grojimu ant Melnragės molo.
Vaikystėje ir paauglystėje aš vasaras leisdavau kaime, tai liepos 6-oji diena man buvo tokia pat, kaip ir kitos vasaros dienos: su darbais, su šieno grėbimu ar karvėmis. Didesnė ir svaresnė liepos 6-osios dienos reikšmė man vis dėlto yra Mindaugo karūnavimas, Lietuvos valstybingumo ir istorinės atminties minėjimas nei „Tautiškos giesmės“ giedojimas.
Vėliavą būtinai išsikeliu minint visas kalendorines Lietuvos šventes. Ištisus metus ji tikrai neplevėsuoja, nes neturiu stulpo vėliavai iškelti. O jeigu ir turėčiau, tai kasdien kabėtų Žemaitijos vėliava, o Lietuvos - tik valstybinių švenčių progomis.
Sondra SIMANAITIENĖ, rašytoja
Nesu didelė liepos 6-osios dienos šventėja, bet didžiausias pajutimas - tai tas vakarinis susijungimas devintą valandą. Viso pasaulio lietuviai gieda himną. Tai tada, kur bebūtum, ką bedarytum - sustoji ir giedi.
Yra tekę giedoti himną ir degalinėje, ir Latvijoje prie jūros, kopose, su nepažįstamais žmonėmis, nes subėga tie, kas tuo metu yra toje vietoje.
Turbūt man tas susijungimo momentas ir yra pats stipriausias, nes ir karalius Mindaugas suvienijo gentis bei susiskaldžiusias grupes.
O visos kitos šventimo formos: mitingai, renginiai, minėjimai - ne itin priimtini, nes būna vasara, tu tada esi atsipalaidavęs ir turi kitų prioritetų nei, pavyzdžiui, žiemą, kai švenčiant šaltą vasario 16-ąją, norisi net fiziškai burtis. „Tautiška giesmė“ į mano gyvenimą atėjo su Sąjudžiu per tautinį judėjimą, per folklorą. Himnas yra labai stiprus lietuvybės simbolis, net kalbėdama dabar apie jį apsiverkiau. Nesvarbu, ar tavo balsas geras, ar nelabai, vis tiek norisi giedoti himną, tarsi perduoti savo vaikams tą būseną. Tautinės vertybės ir patys šviesiausi dalykai yra gražiai užkoduoti himno žodžiuose.
Gintautas ZABIELA, archeologas
Kadangi tai seniausia Lietuvos istorijos dieną primenanti šventė, liepos 6-ąją dieną švenčiu. Ši diena mums primena ne kiek karūnavimą, nes ta diena yra abejotina istoriškai, bet tai yra Lietuvos, kaip Didžiosios kunigaikštystės ar Senosios Lietuvos, paminėjimo diena. Aš daugiau taip į šitą dieną žiūriu.
O forma, priemonės, ar ten giesmes giedame, ar laužus kūrename - tai formos tai dienai paminėti tinkamos visokios. Mums labai sudėtinga su valstybiniu švenčių šventimu. Šita yra pati naujausia, todėl ne keista, kad liepos 6-oji dar neturi nusistovėjusių šventimo formų.
Kai turiu galimybę, pats jungiuosi „Tautiškos giesmės“ giedojimui, nelygu, kur atsiduriu važinėdamas: prie LDK praeitį mininčių objektų ar kur kitur. „Tautiška giesmė“ atsirado mano gyvenime labai anksti, dar 1988 metų birželį, kai jos dar neleido giedoti. Jos prasmė - tai Lietuva. Tiktai taip.
Jonas GENYS, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius
Man dažniausiai, bent jau paskutiniu mietu, liepos 6-oji yra diena, kai muziejuje reikia kažką nuveikti. Ar tai būtų paskaitos organizavimas, ar kokia kita veikla. Šį kartą Pilies muziejuje kalbėsime apie Renesanso epochą, ją siejant su liepos 6-ąją ir akcija „Lietuvos muziejų kelias“. Beje, pastebėjome, kad liepos 6 dieną muziejų aplanko gerokai daugiau lankytojų nei kitomis dienomis.„Tautiškos giesmės“ giedojimas yra labai graži idėja ir joje visuomet dalyvauju.
Tas veiksmas yra labai orus. Tiek Mindaugo karūnavimas, tiek himno giedojimas, tiek istorinių faktų dėstymas yra naratyvai, kalbantys apie Lietuvos valstybingumą, vertybes, atsakomybę. Nematau čia jokių atskirų, autonomiškų temų. Nepaisant to, istoriniai siužetai yra pakankamai savarankiški, bet savo esme - tapatūs.
Kalbame apie Lietuvą, jos valstybę, tautinę savimonę ir vienybę. Man rodos, kad tą dieną tauta susivienija, jeigu ir būna išsibarsčiusi, prieš tai susibarusi dėl skirtingų politinių pažiūrų ar kitų aplinkybių. Liepos 6-ąją dieną labai jaučiamas bendrumo jausmas. Ir su laiku prie dabar esamų naratyvų gali būti prijungti ir nauji, dabarčiai aktualūs pasakojimai. Liepos 6 diena nėra tik kažkokia pamoka - tai nėra vien istorijos didaktika. Kalbame apie europinę valstybę pačia plačiausia prasme.
Iš savo tėvų namų išėjau labai seniai ir tikrai tuomet nebuvo net minties giedoti tautinę giesmę bei švęsti liepos 6-ąją, nes ji atsirado tik Lietuvos nepriklausomybės laikais, profesoriaus Gudavičiaus tyrimo ir valstybės noro ją turėti dėka. Tautinė giesmė man liudija, kad tautos stiprybė yra vienybėje, praeityje, kuri buvo ir yra svarbi visais laikais: ar mes kalbėtume apie tautinį atgimimą XIX a., 1988 metus, ar apie 1990-1991-uosius metus. Visada tautinė giesmė buvo tas siūlas, rišantis tautą į vieningą bendruomenę.
Emilija MEDUTĖ, Žvejų rūmų direktorės pavaduotoja
Liepos 6-ąją švenčiu, nes tai - mano darbo dalis. O anksčiau šeimoje šios valstybinės šventės tradicijos švęsti neturėjome, nors ir turiu dėdę Mindaugą.
Man svarbiausias liepos 6-osios akcentas - „Tautiška giesmė“ aplink pasaulį, kur suvienijamos visos lietuvių bendruomenės tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Labai gerai sugalvotas projektas, kuris tiek prigijo, kad tapo neatskiriama liepos 6-osios šventimo dalimi, gyvuojanti jau penkiolika metų. Juk kuriami ir tiesioginiai tiltai su užsienio lietuviais. Ir tas devintos valandos „Tautiškos giesmės“ giedojimas man yra pats svarbiausias.
Klaipėdoje mes turime tradiciją 12 valandą ryte kelti valstybės vėliavą - tai irgi reikšmingas šios šventės akcentas. Lyginant su kitomis valstybinėmis šventėmis, kaip vasario 16-oji ir kovo 11-oji, liepos 6-oji pagal susirenkančių žmonių į renginius skaičių yra gausiausiai lankoma, tačiau tam įtakos gali turėti ir tai, kad ji vyksta vasarą.
Kai darydavome liepos 6-osios koncertą Švyturio arenoje, žmonių susirinkdavo apie septynis tūkstančius.
Kadangi nuo pat vaikystės buvau ugdoma tautiškai, nes mama yra etnokultūros darbuotoja, dalyvaudavome Sąjūdžio renginiuose, eitynėse, į kurias visą laiką mane vesdavosi ir tautiniais rūbais puošdavo, atrodo, kad aš ir gimiau jau mokėdama tautinę giesmę.
Iki Lietuvos nepriklausomybės atgavimo namie slapčia giedodavome tautinę giesmę. Vėliavą keliame per visas valstybines šventes, bet pastaruoju metu ji mūsų kieme plėvesuoja kasdien, tai tokios pareigos ją iškelti nebeturime.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą