Lietuvininkių pirštinės patiko net karaliams (1)

Pirštinės - ne tik tradicinė aprangos detalė, bet ir puiki dovana, padėkos, dėmesio parodymo išraiška, vienas iš Mažosios Lietuvos regiono identiteto ženklų.

Šią savaitę Klaipėdos etnokultūros centro salėje (Daržų g. 10) atidaryta paroda „Mažosios Lietuvos pirštinės. Gyvoji tradicija“.

Joje eksponuojamos šių dienų mezgėjų - Irenos Armonienės, Danutės Danylienės, Stasės Kausteklienės, Janinos Kildušienės, Almos Meškienės, Aleksandros Pocienės, Ritos Riaukės, Onos Birutės Riaukienės, Irmgardos Šukienės (1940-2021), Ritos Šukienės, Vidos Zubielės - pirštinės, atspindinčios tradicinių Mažosios Lietuvos regiono pirštinių mezgimo manierą.

Klaipėdos etnokultūros centras kviečia ne tik pasigrožėti talentingų mezgėjų kūryba, bet ir išmokti megzti pirštines. Tris gruodžio trečiadienius vyks praktiniai užsiėmimai, kurių metu savo patirtimi dalinsis bei mezgimo subtilybių mokys tradicinių amatų meistrė Irena Armonienė.

„Pagal tai, kokiomis pirštinėmis - kokių spalvų, kokių raštų - į bažnyčią puošdavosi mergina, buvo sprendžiama apie jos gebėjimus, darbštumą“, - teigia I. Armonienė.

Pasak meistrės, praeityje moterys megzdavo ne vienas pirštines: storesnes, šiltesnes - darbui, raštuotas, plonų siūlų - išeigai ir dovanoms.

Gera dovana

Savo pačių megztomis pirštinėmis nuotakos apdovanodavo giminės vyrus, pamergės jas įteikdavo pabroliams - dailiai išmegzti pirštukai buvo tarsi merginos vizitinė kortelė. Pirštines dovanodavo ir kalėdojant klebonui. Po keletą porų pirštinių vyresnės moterys būtinai nusimegzdavo laidotuvėms ir įpareigodavo artimuosius jas atiduoti duobkasiams bei karstą nešusiems vyrams.

Tradicinės pirštinės buvo dovanojamos net karaliams. Laikraštyje „Tilžės keleivis“ buvo rašoma, kad 1890 m. rugpjūčio 21 d. Prūsijos karaliaus Friedricho Vilhelmo sūnus Vilhelmas II keliaudamas iš Peterburgo apsilankė Klaipėdoje.

Ten jis priėmė 12 lietuvaičių delegaciją, kurios „ant gražiai išpustytų arklių jojo, vedamos nuo nekurio Kapusto ir dvi kitos merginos, iš kurių viena Marė Lažitikė ciesoriui eiles skaitė, o antroji Trudė Šiuželekė - jam dovanas davė iš lietuviškų pirštinių ir jo župonei iš lietuviškų žekių arba pentinų, kurie buvo ciesoriškais ereliais išdabinti“. Už tai joms vėliau iš Berlyno buvo perduotos dovanos - brangios ir labai gražios „spilgos“ (plaukų segtukai).

Klaipėdos etnokultūros centre gruodžio mėnesį bus galima išmokti megzti tradicines Mažosios Lietuvos regiono pirštines.

Klaipėdos etnokultūros centre gruodžio mėnesį bus galima išmokti megzti tradicines Mažosios Lietuvos regiono pirštines.

Raštai ir spalvos - iš taupumo

Darbines pirštines, pasak I. Armonienės, moterys megzdavo iš pačių suverptų vilnų, gatavą gaminį dar ir paveldavo, kad būtų šiltesnis, storesnis. O jau XIX a. antrojoje pusėje į pirštines įmegzdavo ir pirktinių gamyklinių verpalų - vadinamųjų skaisgijų, kurios įprastai būdavo ryškesnių spalvų negu namų sąlygomis dažyti siūlai.

"Moterys būdavo labai taupios - neišmesdavo nė vienos gijelės ar siūlų likučio: viską sumegzdavusios į gausybę raštų.

Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos regiono pirštinės skiriasi raštais, spalvomis.

Lietuvinininkės į pirštines būtinai įmegzdavo vadinamąsias šimtaraštes juosteles su daugybe simbolių, kurie tarsi ir netinka prie visumos, bet neša tam tikrą žinią, kartais - ir tekstą, kam tos pirštinės skirtos.

Žemaičių pirštinės nei tekstų, nei šimtaraščių neturėjo, joms būdingos sunkios, sodrios spalvos, riešas, skirtingai nuo lietuvininkų, būdavo nespalvotas.

Ant palto nešiojamas pirštines lietuvininkės puošdavo vadinamaisiais kedeliukais, arba sijonėliais, - tokios pirštinės buvo patogios nešioti, nešaldavo riešai, neprikrisdavo sniego", - pasakojo I. Armonienė.

Meistrės Irenos Armonienės pirštinės.

Meistrės Irenos Armonienės pirštinės.

Meistrės Irenos Armonienės pirštinės.

Meistrės Irenos Armonienės pirštinės.

Mezgimo technikos

Savo sukaupta patirtimi dalindamasi su rankdarbių mėgėjomis, I. Armonienė daug dėmesio skiria pirštinių mezgimo technikoms.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje aptikusi unikalų eksponatą - ryškių spalvų pirštines, apie kurias niekas nieko negalėjo papasakoti, - dvejus metus ieškojo būdo, kaip jos numegztos. Etnokultūros specialistę labai sudomino riešo mezgimo būdas - tarsi jis būtų sudarytas ir „burbuliukų“. I. Armonienė visgi ištyrė, kad pirštinės nertos vąšeliu, o „burbuliukų“ techniką teko išrasti pačiai.

O Mažosios Lietuvos enciklopedijoje meistrė aptiko techniką, kaip „iš taško“ išmegzti kilpeles ir kaip mezgamos kilpinės pirštinės.

Informacija I. Armonienės vadamų užsiėmimų dalyviai susipažins su regioninėmis tradicinių pirštinių ypatybėmis, išmoks jų komponavimo, puošybos būdų. Gruodžio 1 d. 17.30 val. kilpinis mezgimas. Gruodžio 8 d. 17.30 val. dekoratyvios mezgimo technikos. Gruodžio 15 d. 17.30 val. nertos pirštinės. Užsiemimų dalyviai prašomi atsinešti bent dviejų spalvų storesnių mezgimo siūlų ir penkis virbalus pirštinėms megzti. Užsiėmimai mokami. Būtina registracija tel. 8 699 06 591. Dalyvių skaičius ribotas. Dalyvavimas su galimybių pasu.

Kokios spalvos.deriniai...Linkejimai iš Kupiškio
Dalia, 2021-11-27 08:28
Sidebar placeholder