Aukojimo į vandenį ritualas
(1)Tai buvo tūkstančio metų senumo masyvus, ornamentuotomis sidabro plokštelėmis su mėlyno stiklo akutėmis dengtas moters krūtinės papuošalas. Sveikas ir aptiktas visiškai šalia numelioruotos upės, kuri kuršių laikais buvo daug platesnė ir vandeningesnė.
Dar įspūdingesnį radinį melioratoriai rado Skuodo rajone esančioje Šliktinės pelkėje – sveikų prabangiausių papuošalų bei ginklų rinkinį. Tuo tarpu kita garsi senovės žmonių rankomis specialiai į vandenį sumestų artefaktų kolekcija šiandien žinoma Juodkrantės lobio pavadinimu.
Vanduo senovėje atliko tarpininko tarp žmonių ir dievų pasaulio vaidmenį.
Aukojimai į vandenį. Tai buvusi plačiai mūsų kraštuose paplitusi labai specifinių apeigų rūšis, ir jų mįslės iki galo nėra įmintos, tačiau įvairių hipotezių esama: nuo ištekėti besiruošiančių moterų iki karo žygio aukų.
Vandens mistifikavimas
Brangaus turto (papuošalų, ginklų) aukojimas į vandenį (ežerus, upių duburius, pelkes, akivarus) Vakarų Lietuvoje žinomas nuo akmens amžiaus iki ankstyvųjų viduramžių. Remiantis mokslininkų ne kartą iškelta teorija, vanduo buvo laikomas ritualine terpe. Savotišku tarpininku tarp žmonių pasaulio (dugnas) ir dievų (dangus).
Mūsų pajūryje, pamaryje akmens amžiaus žmonės vandeniui teikė dar didesnę prasmę. Jei pažvelgsime, kokius gyvūnus jie mėgdavo vaizduoti, dažniausiai rasime įvairius vandens paukščius. Tai – maisto šaltinis. Vanduo maitino. Kartu jam buvo priskiriamas ir mitinis, ryšio tarp dievų ir žmonių pasaulio vaidmuo.
„Gana sunku, o kartais ir neįmanoma nustatyti, ar vietos aukojimo metu buvo upių slėniai, ežerų, tvenkinių ar pievų krantai, ar šios vietos buvo apaugusios augmenija, ar ne. Vienaip ar kitaip aukos buvo susijusios su vandeniu, ir iš esmės tai buvo aukos į vandenį kaip į visuotinį tarpininką kelionėje į pomirtinį pasaulį ar galutinę mirusiųjų karalystę.
Be abejonės, dalis šių aukų buvo skirta dievams. Vanduo yra viena iš pagrindinių pasaulio struktūros sudedamųjų dalių, iš kurios pagal mitus apie pasaulio sukūrimą buvo sukurta Žemė. Stovintis vanduo, į vakarus ar rytus tekantis vanduo, iš žemės trykštantis šaltinis, upės ištakos ar iš dangaus krintantis vanduo – visiems jiems įvairiose situacijose buvo suteiktas tarpininko vaidmuo“, - Klaipėdos universiteto moksliniame žurnale „Archaeologia Baltica“ (2010 m.) išspausdintame straipsnyje „The Bog Offerings of the Balts: 'I Give in Order to Get Back'“ rašė prof. dr. Audronė Bliujienė.
Dar viena detalė: kuršių kapinynai beveik visada yra už kokio nors vandens telkinio (upės, tvenkinio), ir galimai dėl šios aplinkybės lietuvių kalboje yra posakis „iškeliavo anapus“ (į aną upės pusę“).
Prieš 5 tūkst. metų egzistavusias akmens amžiaus gyvenvietes pamaryje bei pajūryje tyrinėjusi archeologė hab. dr. Rimutė Rimantienė (1920-2023) atkreipė dėmesį, jog kai kurie vandens gyvūnai vaizduojamajame mene buvo itin dažni.
„Galima būtų daryti prielaidą, kad ir vaizduojami paukščiai, ir ropliai tam tikra prasme siejosi su vandeniu ir gyvybės atsiradimu bei palaikymu. Vanduo neolito žvejui buvo labai svarbus, nes pagrindinis jo pragyvenimo šaltinis buvo žūklė. O tuo tarpu neturime žuvų atvaizdų arba jie retenybė“, - knygoje „Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės“ (1979 m.) pastebėjo ji.
Mokslininkų svarstymai apie vandens sakralizavimą dalinai paaiškina, kodėl šimtai gražiausių gintaro dirbinių (nuo papuošalų iki amuletų) XIX a. antrojoje pusėje buvo rasti Kuršių mariose tarp Juodkrantės ir Preilos. Kuršių neriją pasauliniu mastu išgarsinusi gintarinių neolito – bronzos amžiaus artefaktų kolekcija (435 vnt.) geriau žinoma Klebso rinkinio vardu.
Marių dugne tūkstančius metų gulėjo paaukoti įvairiausi titnaginiais įrankiais pagaminti dirbiniai: nuo smulkių sagučių, vamzdelių formos karolių iki keliolikos centimetrų dydžio žmogaus pavidalo amuletų.
Keliama pagrįsta versija, kad jie buvo paaukoti į vandenį, prašant dievų ar protėvių užtarimo.
Jaunamarčių aukos
Kretingos muziejaus fonduose yra saugomi trys unikaliomis aplinkybėmis rasti X-XI a. kuršių moters ar moterų papuošalai: du įspūdingi smeigtai ir žalvarinis, sidabro plokštelėmis dengtas (šių nebelikę) masyvus krūtinės papuošalas su skirstikliais, net apie 70 cm ilgį siekusiomis grandinėlėmis.
Pastarąjį papuošalą 1964 m. aptiko traktorininkas Stasys Surblys iš Tarvydų kaimo Kretingos rajone. Dokumentuose parašyta, jog artefaktas rastas „Negarbos kaimo durpyne greta Negarbos kapinyno“. Paaiškinta, jog „per durpyną iškastas Ronžės kanalas“, tačiau iš tikrųjų šalia Nagarbos piliakalnio teka numelioruota Tenžės upė.
Kartu su minėtu radiniu saugomi ir du krūtinės papuošalai - smeigtai, rasti galimai dar tarpukariu, tačiau inventorinėje knygoje nepatikslinta vieta. Buvęs ilgametis Kretingos muziejaus fondų saugotojas, archeologas Donatas Butkus (1952-2018) šių eilučių autoriui yra pasakojęs, jog abu smeigtai aptikti melioruojant Tenžę, jos slėnyje prie Nagarbos piliakalnio.
Visi trys kuršiški papuošalai veikiausiai susiję su apeiga, kurią archeologė A. Bliujienė jau minėtame straipsnyje pavadino „jaunamarčių aukomis“. Paaiškinta, jog galimai prieš ištekėdamos kuršių moterys į vandenį dievams aukodavo brangiausią savo mergautinį turtą. Tokiu būdu buvo parodoma, jog moteris keis statusą, bei prašoma globos ir dar didesnių turtų jau santuokoje.
Ši teorija yra pagrįsta, nes buvę itin branginami ir brangūs kuršių papuošalai šiaip sau nesimėtė: paprastai jie tarnaudavo kaip prašmatnios įkapės žmogui mirus ir buvo dedami į kapą. Taigi, upės slėnyje aptikti sveikus prabangius papuošalus įmanoma tik tuo atveju, jei jie ten atsidūrė tyčia, ir tai buvę susiję su apeigomis, aukomis dievams.
Karių aukos
Kretingos muziejuje, tik jau visiems prieinamoje ekspozicijoje, saugoma ir dalis vadinamojo Šliktinės pelkės lobio.
Neįtikėtinas radinys daugiau nei tūkstantį metų slūgsojo netoli Skuodo rajone esančio kuršių Mikytų piliakalnio, dabar numelioruota pieva virtusioje Šliktinės pelkėje, Šatos upės slėnyje. Čia IX-XII a. buvo, matyt, ne vieną šimtmetį naudota aukojimų vieta.
Paslaptingos ir mažai žinomos jaunamarčių aukos, susijusios su moterų status keitimu.
1938 m. kasant griovį pelkei nusausinti po ąžuoliniu rąstu vienoje krūvoje aptikti 192 XI-XI a. artefaktai: 113 ietigalių, paprasti ir kovos peiliai, kovos kirviai, pasaginės segės, raitelio pentinas ir kt.
Praėjus dešimtmečiams, sovietmečiu (1971 m.) mūsų krašto natūralų kraštovaizdį ėmus niokoti melioracijos buldozeriui ten pat rastas antrasis lobis iš X a. Daugybė žalvarinių pasaginių segių, keletas apyrankių bei kitų papuošalų, įvairių ginklų. Kiek realiai kuršiškų artefaktų iškasė ir galimai visų muziejininkams neatidavė melioratoriai, tiksliai nėra žinoma.
XXI a. buvo surengtos kelios archeologinės ekspedicijos, ir 2012 metais rasti dar 135 dirbiniai, papuošalai, ginklai, kurie siejami su antruoju lobiu. Įdomiausia, jog visi radiniai (papuošalai, ginklai, aprangos detalės ir pan.) būdingi tik vyrams. Tad tai nebuvusi visos bendruomenės aukojimų dievams vieta.
Keliama versija apie buvusias karių aukas laimėjus mūšius arba prieš (po) karo žygius. O gal ir pagerbiant žuvusius gentainius. Kadangi visi radiniai – vikinginio laikotarpio, galima spėlioti, jog aukos susijusios su plėšiamaisiais žygiais. Arba su priešo antpuolių sėkmingu atrėmimu.
Deja, iš žinomų per 300 radinių nemažai dingę. Tie, kurie išliko, išbarstyti po 4 muziejus: Šiaulių „Aušros“, Skuodo, Kauno Vytauto Didžiojo karo ir Kretingos.
Aukoti dievams vertingiausius daiktus būtent pelkėse, akivaruose ar upėse buvo labai būdinga kuršiams. Galima paminėti ir Latvijoje rastą Tiro durpyno (buvusi pelkė etninėje kuršių žemėje Liepojos rajone) lobį, datuojamą IX a. (turtingo kario auka dievams). Yra ir kitų panašių (vieni – fiksuoti mokslininkų, kiti – neoficialūs, perpasakoti metalo ieškiklininkų) atvejų prie Smeltalės, Minijos upių ir kitur.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą