Maksim Fedotov: „Smuikas – mano siela“

Simfoninės muzikos koncerte „Elingo ritmu – žėrinti marių muzika“ publika gėrėsis „rusiškuoju Paganiniu“ tituluojamo smuiko virtuozo Maksimo Fedotovo grojimu. Rugpjūčio 6 dieną 18.30 val. Klaipėdos senajame elinge jis pasirodys su Roberto Šerveniko diriguojamu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru.

Apie tai, ar sudėtinga išlaikyti kritikų ir publikos suteiktus įpareigojančius titulus, kaip sekasi derinti atlikėjo ir dirigento veiklas, skaitykite interviu su M. Fedotovu.

Jūsų atvykimas koncertuoti į Klaipėdą nebuvo atsitiktinis?

Koncerto dirigentas Robertas Šervenikas – mano bičiulis. Kartu su juo teko groti įvairiuose koncertuose įvairiose šalyse ir miestuose – nuo Maskvos iki Seulo. Daug kartu grojome Vilniuje, o Klaipėdoje – tik kartą prieš keletą metų. Čia grojau savo žmona ir scenos partnere, pianiste Galina Petrova. Ir mums tai labai patiko. Su džiaugsmu sutikau atvykti į Jūsų miestą dar kartą ir nekantriai laukiu susitikimo su publika.

Suderinus su R. Šerveniku, atliksiu Maxo Brucho Koncertą smuikui ir orkestrui Nr. 1, g-moll, op. 26, ir Camille‘io Saint-Saënso „Introdukciją ir rondo capriccioso“ a-moll, op. 28. Šie kūriniai – vieni populiariausių romantizmo opusų smuikui ir orkestrui. Atsižvelgta ir į KVMT orkestro sudėtį. Diskutavome, gal verčiau atlikti  Beethoveno, Mozarto kūrinius, tačiau nutarėme rinktis M. Bruchą ir C. Saint-Saënsą.

Jus vadina smuiko virtuozu, genijumi. Tai įpareigoja?

Esu tai girdėjęs, tačiau į šiuos epitetus žiūriu atsargiai. Manau, kad tikraisiais smuiko genijais buvo prieš kelis šimtmečius gyvenę profesionalai, kuriuos būtų galima vardyti be galo. Jie yra tikrieji griežimo šiuo instrumentu pradininkai, pagal jų įgrotus įrašus mokėsi ištisos kartos, kaip ir aš. Ir vis dar mokausi.

Žinoma, tai įpareigoja. Juk turi stengtis šį titulą pateisinti (juokiasi). Ir jaudulio prieš koncertą nuo tik dar daugiau.

Girdėjau, Jums svarbu, kaip publika jaučiasi jūsų koncertuose?

Publikos dalyvavimas koncerte labai svarbus, kaip ir klausytojų reakcijos. Tai svarbu kiekvienam atlikėjui, net to nepripažįstančiam. Koncertas man – lyg trikampis su trimis svarbiais komponentais: muzika, atlikėjai ir klausytojai. Tik esant visiems trims veiksniams, koncertą galima vadinti koncertu. Nuotoliniai koncertai niekada neatstos gyvų, nes žmonėms reikia koncerto su gyvu bendravimu, jausmu. Koncerto metu užsimezga ryšys tarp muzikos, atlikėjo ir publikos. Man tai neįkainojamos patirtys.

Sykį koncertą prilyginote hipnozės seansui?

Taip ir yra. Aš taip suprantu savo koncertus, tiek stovėdamas scenoje kaip smuikininkas, tiek kaip dirigentas. Ypač, kai dirbu kaip dirigentas: turiu įtikinti orkestrą, turiu prikaustyti ir publikos dėmesį. Vadinkime hipnoze, magija, bet be to apsieiti nepavyks. Žmonės turi tavimi ir kitais atlikėjais patikėti, nes jie ateina pamiršti savo kasdienybės. Klausytojai perka bilietus į koncertą ir turi gauti kažką tokio kas jiems užgniaužtų kvapą. Čia jau atlikėjų profesionalumas: jie turi stengtis, kad pavyktų.

Ar pirmą kartą tenka griežti smuiku ant jūros kranto?

Ne pirmą, teko tai daryti anksčiau su įvairiais kolektyvais. Svarbiausia, kad oras būtų palankus, tada viskas bus gerai. Nors koncertai lauke visada kitokie, nenuspėjami. Mano smuikui teks galynėtis su jūros vėju, bangų mūša ir esu tikras, kad jis pasirodys galingesnis (juokiasi).

Jūs ne tik smuikininkas, bet ir dirigentas. Kaip pavyksta suderinti abi karjeras?

Į Klaipėdą atvykstu kaip smuikininkas, nes man visada smagu groti vienoje scenoje su dirigentu R. Šerveniku. Bet stovėti scenoje su batuta rankose irgi mėgstu, to mokiausi daug ir rimtai. Dabar aktyviai reiškiuosi kaip dirigentas: diriguoju ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Tačiau smuikas – mano siela, save laikau labiau smuikininku nei dirigentu.

Raktažodžiai
Sidebar placeholder