Man didžiausias įžeidimas, kai pasako „gražus paveikslas“
Susitikome dailininko gimimo dieną. Prie mažo stalelio geriame žolelių arbatą. Šalia, ant sienos, Nukryžiuotojo skulptūra.
Ar į bažnyčią vaikštote?
Tai kad aš ne davatka. Nebūtina eiti į bažnyčią. Tai yra tik paradinė pusė. Teko pažinti žmonių, kurie išėję iš bažnyčios tokiais velniais pavirsdavo.
Bet aš surištas su tikėjimu, kitaip nedirbčiau. Žmogus tiki kažkuo ir kuri. Kaip be tikėjimo?.. Tikėjimas yra tarnystė. Tikėjimas, kai duodi, o ne gauni.
Juk menininkas dirba ne dėl to, kad kažką gautų. Paroda juk vienos išlaidos. Bet tai yra tikra.
Tapyba yra mano gyvenimo būdas, didžiausia šventė.
Kokios atostogos ar pensija? Kas tai yra?
Man atrodo, kad žmogus yra gyvas tol, kol kažką veikia, kol kuria.
Ką šiuo metu kuriate?
Ruošiuosi savo jubiliejinei parodai, kuri bus kitais metais. Reikės didelių formatų paveikslų, nes vyks Parodų rūmuose.
Kiekvieną gimtadienį surengiu parodą, ištraukiu paveikslus iš visokių pakampių ir pristatau kelerių metų kolekciją.
Iš kokių pakampių?
Matote, ten mano archyvai (rodo atskirą patalpą dirbtuvėse, pilną paveikslų). Dulkes nuvalau ir parodau.
Tokia gimtadieniui skirta paroda „Iš praeities“ šį savaitgalį baigiasi Klaipėdos miesto Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriuje.
Labai jauki man Meno bibliotekos erdvė.
Apskritai mylimiausios man parodos - Klaipėdoje. Aš myliu savo kraštą.
Taip pat mažus provincijos miestelius. Šiuo metu kaip tik ruošiu „vaikus“ (paveikslus) į kelionę po Šiaurės rytų Lietuvą: Kupiškį, Rokiškį, Zarasus... Juose žmonės labai šiltai priima meną.
Paklausia: „Kas čia?“
Negali spjauti į žmogų. Popiežius Jonas Paulius II buvo parašęs laišką menininkams. Man labai įstrigo jo frazė: „Nenutolkit nuo žmonių.“
Jaučiatės neatitrūkęs nuo žmonių, reikalingas?
Aš labai noriu neatitolti.
Man labai svetimas performanso žanras, nes atrodo, kad jo kūrėjai žaidžia tik dėl savęs, įgyvendina projektus, įsisavina pinigus.
Žinoma, reikia visko. Įvairovė yra gerai. Kuo daugiau mūsų skirtingų - tuo smagiau.
Bet aš esu iš tos senosios kartos, kurios žmonės iš pradžių sukuria, tik po to ieško, kam to reikia.
Taip ir apsikraunu paveikslais. Galvoju, ką su jais daryti. Gal sudeginti?
O tokių kaip aš Klaipėdoje yra ir daugiau ir jau labai daug išėjusių draugų, kurių kūriniai dulka.
Gaila, kad Klaipėda neturi tokios vietos, kurioje kauptų meno kūrinius.
Užaugote Klaipėdoje. Ar turite mieste kokią ypač mylimą vietą?
Visas senamiestis, nes jame užaugau, kiekvieną kampelį žinau. Dangės upėje žvejodavau tokias žuveles su dygliais.
Buriavau. Buriavimas - labai filosofinis užsiėmimas. Judi iš lėto, mėgaujiesi jūra.
Klaipėdos senamiestis, jūra, burės, moterys - tai mano pagrindinės temos.
Man visada patiko tapyti Klaipėdą, Klaipėdos kraštą. Mano paveiksluose burės skraido. Kartais sulaukiu priekaištų iš buriuotojų, kad ne taip bures tapau.
Bet man tai nerūpi, mano tapyboje jos taip plazdena, aš netapau realizmo.
Realizmas man asocijuojasi su skurdu, o aš tapau tada, kai mano sieloje - šventė.
Nejaučiate baltos drobės baimės?
Balta drobė yra kaip liga. Taip ir norisi ją sutepti, suterlioti, o paskui jau reikia iš to išsivynioti.
Balta drobė kaip tuščia galva. Iš kur gimsta mintis tuščioje galvoje, už kažko užsikabini? Pamatai kokį krentantį lapą ir pradedi kažką galvoti.
Nesu iš tų, kad ilgai filosofiškai gvildenčiau mintį. Procese galiu įmesti kai ką, bet kuriu iš emocijos, esu poetiškas.
Net jei noriu išlipti iš to - sudėtinga. Gal dabar pereisiu į abstraktų mąstymą. Jaučiu.
Šiemet sulaukiau labai gražios ir įdomios sukakties - 69-erių. Jaučiu, kad šie metai gali viską pakeisti.
Jaučiate prasidedant naują kūrybos etapą?
Kinta ta kūryba, bet aš labai to nejaučiu.
Buvo Amerikos etapas, kai daug keliavau ir kūriau. Po to gal kitas etapas, dabar gal vėl kitas.
Nėra taip, kad domintų kita tematika ar trauktų kitos spalvos?
Tai tik nuotaika, arba kai dažai vieni baigiasi - tai tapai su kitais.
Jaučiu, kad linkstu link abstrakcijos, bet iki jos reikia priaugti.
Abstrakti tapyba yra iškrova iš vidaus. Ji turi gelmę. Todėl ją tapyti yra sunku.
Daug lengviau nutapyti tai, ką matai. Tai yra amatas, kuriam reikia įgūdžių. Gali ir beždžionę išmokyti tapyti.
O su vidiniu pasauliu yra sudėtingiau, jį turi išnešioti, išmąstyti.
Kai pradedate tapyti - tai jau turite viziją, idėją?
Visada turiu, bet ji kinta.
Eskizų tikriausiai nepiešiate?
Ne, nes įdirbis jau yra didelis. Dabar jau ir tamsoje galiu tapyti. Nors to nedarau. Bet vis ieškau intrigos.
Menininkai - jautrūs žmonės. Kokia kritika jus labiausiai žeidžia?
Kai man pasako „gražus paveikslas“ - viskas - antausis. Tada jau galvoju, kad tas paveikslas - š... Iš karto tą paveikslą apverčiu aukštyn kojomis.
Realizmas man asocijuojasi su skurdu, o aš tapau tada, kai mano sieloje - šventė. Man atrodo, kad žmogus yra gyvas tol, kol kažką veikia, kol kuria.
Man tai reiškia, kad aš nieko nepadariau, nieko neįkroviau.
Gražus gali būti saulėlydis prie jūros, pušelė prie jūros - graži. Viskas yra gražu, ką matai.
O ką darai - jau yra kitaip.
Kaip kitaip?
Paslaptis... Vidinė paslaptis. Kartais ir pats nežinai, ką padarei.
Žmogus juk yra ribotas, ne viską supranta. Begalybės juk mes nesuprantame.
Taip ir su kūryba. Nežinai, kiek tave įveda. Tik laiku sustoti, padėti tašką yra profesionalumas.
Turi žinoti amatą, bet nuo jo turi nušokti. Taip pat, kaip gramatika yra labai svarbi, bet ji nėra literatūra.
Aš savo studentams sakau: „Tapyba yra žaidimas, nieko čia globalaus nenutapysi. Į Luvrą jau niekas nepriims, nes jis seniai užkištas.“
Nebereikia žmonėms vaizduojamojo meno, jiems reikia vidinio meno - komunikacijos.
Viskas yra šalia. Juk būna taip, kad kažko ieškai ieškai ir grįžti prie to paties.
Ar baisus tas sugrįžimas?
Ne, nes grįžti visada kitame lygmenyje. Gerai grįžti. O ir kur nupulsi? Begalybėje.
Pats mokote tapyti suaugusiuosius. Ką jums tai duoda?
Meno negali mokyti. Ypač negali mokyti vaikų. Bet ateina žmogus, kuris nežino, kaip maišyti dažus, bet turi fantazijų ir minčių filosofinių pilną galvą.
Tai tokį žmogų reikia nuleisti ant žemės. Reikia mokytis amato. O kaip tą daryti? Vienintelis kelias - žaidimo forma.
Tie pažaidimai man patinka savo nuoširdumu. Kiek galiu - tiek perteikiu tą amato pusę ir tas bendravimas įneša gaivaus oro į mano paties kūrybą, padeda išvengti pasikartojimų.
Aš pasidaliju tuo, ką žinau, o pats gaunu įkvėpimo žiūrėti į viską paprasčiau.
Apskritai nereikia susireikšminti niekur ir niekada. Nereikia skraidyti, ant žemės gyventi paprasčiau.
O kai imi įsivaizduoti, koks esi didelis menininkas, tai laikas plaukti jūrą. Kai bangos aptalžo visus kaulus ir per plauką lieki gyvas - tai grįžti apsiraminęs.
Apie kūrybą kalbėti labai sunku. Aš juk viską pasakau ant drobės.
Sakėte, kad kuriate tik iš džiaugsmingos būsenos, bet gyvenimas juk ne visada džiaugsmingas, būna ir sunkių, ir skausmingų etapų, krizių. Ką tada darote?
Būna. Išmuša gyvenimo realizmas. Man tada kūryba pati sustoja.
Tada važiuoju prie jūros ir žiūriu į tuščią horizontą. Čia pasaulio pabaiga, bet ne minčių...
Tuščioje vietoje gimsta mintys. Čia tik pradžia. Kažko...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą