Matyti kitaip: realybės transformacija Ugnės Mitigailaitės tapybos parodoje

Joje pristatomi naujausi autorės darbai toliau plėtoja sapnų, atminties ir pasikartojančių vaizdinių motyvus, tačiau ši paroda ir jos pavadinimas pasiūlo kitą perspektyvą į aplinką. „Aukštyn kojom“ nurodo ne tiek apverstą pasaulį, kiek pakitusį žvilgsnį – akimirką, kai įprasta tikrovė ima atrodyti kiek svetima, žaisminga ir ne iki galo paaiškinama.

Būna akimirkų, kai pasaulis ima kartotis. Iš pradžių beveik nepastebimai. Vieną dieną akis užkliūva už ištižusio debesies, kitą – už keistai susisukusios šakos ar neįprasto spalvų derinio. 

Vėliau tas pats motyvas, tik kita forma, netikėtai pasirodo dainos tekste, fotografijoje, pakelėje numestame daikte. Atrodo, lyg aplinka būtų pradėjusi kalbėti viena kalba. Galbūt tai tik sąmonės žaidimas, o gal priešingai – tik tada pradedame matyti tai, kas visą laiką buvo sąmonės periferijoje. Būtent šioje būsenoje gimsta U. Mitigailaitės tapyba.

Pasikartojančių vaizdinių logika 

Autorė pasakoja, jog daugelis jos paveiksluose pasirodančių simbolių atsirado ne kaip iš anksto pasirinkti ženklai, bet kaip pasikartojantys vaizdiniai. Iš pradžių jie pasirodydavo drobėje, tik vėliau buvo atpažinti kasdienėje aplinkoje – augalų formose, tekstuose, muzikoje, trumpam švystelėjusiose asociacijose.

Vienas dažniausiai sugrįžtančių motyvų tampa augalas, tačiau ilgainiui jis praranda savo botaninę tapatybę. Viename paveiksle primena gėlę, kitame – gyvą būtybę, dar kitur susilieja su žmogaus figūra, kurdamas hibridinį Homo Planta. Panašiai migruoja ir kiti objektai. Akis nuslysta nuo veido ir apsigyvena krūtinės ertmėje, o fleita tampa valtimi Zuikiui Serafimui, plaukiančiam saulėlydžiu. 

Ir gyvūnai, ir žmonės, ar tiksliau jų sapniškos variacijos, čia nebeegzistuoja pagal kasdienio pasaulio logiką, o ima gyventi pagal asociacijų ritmą. Šios haliucinacinės nuotrupos, nusėdusios drobės paviršiuje, ir yra tas kasdienybės likutis – ne konkretus simbolis, o sąmonėje pasilikęs vaizdinys, kuris kiekvieną kartą sugrįžta jau šiek tiek kitoks.

Parodos pavadinimas „Aukštyn kojom“ šią logiką perkelia dar vienu žingsniu toliau. Jei simboliai nuolat keičia savo formas, ilgainiui pradeda keistis ir pats žvilgsnis. Dėl to žiūrovas, persikeldamas į menininkės kuruojamą pasaulį, pradeda žvelgti į realybę “kreivai”, kitoniškai,  ir žaismingai, panašiai kaip vaikystėje, kai pasaulis dar neturėjo taisyklių ir ribų.

Tapybinės kalbos anatomija 

U. Mitigailaitės tapyba pirmiausia veikia ne siužetu, o koloritu. Sodrūs oranžiniai, ultramarino mėlyni, sodriai žali, violetiniai ir rausvi tonai komponuojami remiantis stipria komplementarių spalvų priešprieša. Šie deriniai kuria nuolatinę vidinę įtampą, tarsi spalvos tarpusavyje diskutuotų savo skirtumus.

Kompozicijoje figūros deformuojamos, masteliai nuolat kinta, perspektyva praranda savo stabilumą, dėl to atsiranda įspūdis, kad kūriniai šelmiškai sprūsta nuo tradicinio įrėminimo (gal todėl ir rėmai tokių drąsių spalvų). Čia portretuojamas žmogus gali tapti peizažu, o natiurmortas –  gryna abstrakcija. Kūriniuose nebelieka aiškios ribos tarp figūros ir fono, tarp organiško ir dirbtinio, tarp gyvo ir negyvo. Kiekvienas objektas atrodo lyg būtų pakeliui į kitą pavidalą.

Šioje ekspresyvioje tapybinėje kalboje ryški spalvos autonomija, emocinis potėpio intensyvumas bei dažnas deformuotas figūratyvas. Dėl to U. Mitigailaitės darbuose objektyviausia yra ne figūros kontūras, jo ribos, bet nenutrūkstantis virsmas, kūniška drama. 

Objektai nėra deformuojami tam, kad būtų išraiškingesni – jie deformuojami todėl, kad dar nėra galutinai susiformavę. Šis nuolatinis kitimas veikia ir kaip subtili autobiografinė užuomina. Besikeičiantys pavidalai tampa savotišku pačios autorės kūrybinės tapatybės veidrodžiu – jaunos menininkės, narsiai vystančios savą vizualinę kalbą.

Pasąmonės ir vaizdo ryšys

Prancūzų filosofas Gastonas Bachelard'as knygoje Svajonės poetika rašė, kad vaizduotė nėra tikrovės atspindys – ji pati kuria naują tikrovę. Vienas vaizdinys iššaukia kitą, šis – dar kitą, kol galiausiai jų nebeįmanoma atskirti nuo pačios patirties. Vaizduotė čia nėra pabėgimas iš pasaulio. Ji tampa vienu iš būdų jį pažinti.

U. Mitigailaitės paveiksluose vyksta panašus procesas. Simboliai neatsiranda tam, kad būtų iššifruoti, o priešingai – kuo dažniau jie kartojasi, tuo labiau praranda vieną konkrečią reikšmę. 

Galbūt todėl šiuose paveiksluose nėra aiškios ribos tarp to, kas matyta, prisiminta ir išgalvota – kaip ir mūsų pačių sąmonėje. Ir galbūt todėl išėjus iš parodos norisi dar kartą apsidairyti, pažiūrėti į medį, į šaligatvio plytelę ar į palangę šluostančią užuolaidą. Ne todėl, kad jie tapo kitokie, o todėl, kad trumpam kitoks tapo mūsų žvilgsnis.

„Ugnei jau karjeros pradžioje pavyko su tapyba užmegzti gilius ir slapčiausius santykius, todėl jos kūryba yra ne temų ar siužetų paieškos, o tapybos sąvyje mįslingumo perpratimas ir iš to kylantis estetinis malonumas, pirmiausiai mums, žiūrovams. Tapyba tokia tirštai pilnavidurė, stebinanti, o ir verta nustebti ir tai gali būti pakankama priežastis aplankyti šią parodą ir susipažinti su jaunos autorės kūryba. Išskirčiau menininkės vaizduotės galias ir įdomų prasmių kūrimo algoritmą bei spalvų švytėjimą“, – sako parodos kuratorė Vilma Jankienė.

Apie menininkę

Ugnė Mitigailaitė (g. 2000)– jaunosios kartos menininkė, kilusi iš Šiaulių. 2024 baigė įvietinto meno bakalauro studijas VDA, kur specializavosi stiklo srityje. Intuityvias, iš pasąmonės kylančias idėjas menininkė įvaizdina įvairaus mastelio ryškiaspalviuose tapybos kūriniuose bei jų cikluose. 

Jos kūriniai nuo 2022 vietas eksponuoti personalinėse ir grupinėse parodose bei projektuose įvairiuose Lietuvos miestuose. Menininkė taip pat dalyvavusi tarptautiniuose meno konkursuose, kaip VAO Emerging Artist Prize (2023) ir NOBA Young Artist Award (2024). Ugnė savirefleksijos būdu nagrinėja sapnų, atminties, savivokos ir socialines temas, kurdama savotišką ir šiuolaikinę abstrakcijos ir siurrealizmo sintezę.

Paroda veiks rugpjūčio 6–30 dienomis.

Parodos atidarymo vakaras – rugpjūčio 6 d. 18 val.