„Mėlyni pelenai“ - iš verkiančios Dievo akies

Pasiruošimo premjerai įkarštyje pristatyti spektaklį paprašėme jo režisierės ir choreografės Lauros Geraščenko. Mintimis apie savo kuriamus herojus pasidalijo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai Donatas Švirėnas, Veronika Tarasevičiūtė-Šiaulytienė, Elinga Serapinaitė.

Laura, kaip ir kodėl pasirinkote Korės ten Bom kūrinį „Prieglobstis“?

Prieš penkerius metus, kai studijavau dramos režisūrą, baigiamajam spektakliui ieškojau medžiagos, kuri kalbėtų apie viltį ir apie Dievą.

Mačiau simbolį - verkiančią Dievo akį - ir ieškojau medžiagos, kuri tą simbolį išskleistų.

Pasirinkau režisuoti Balio Sruogos romaną „Dievų miškas“. Pradėjau analizuoti kūrinį ir namuose įvyko tokia situacija.

Mano dukra, kuriai tuo metu buvo aštuoneri, sugalvojo lipti į knygų lentyną kažką pasiimti, ir ta knygų lentyna lūžo. Iškrito visos joje buvusios knygos, žurnalai.

Aš labai susierzinau, kad reikės viską tvarkyti, net apsiverkiau. Pradėjau rinkti iškritusias knygas ir tarp jų mano dėmesį atkreipė Korės ten Bom knygos „Prieglobstis“ viršelis.

Net sustingau, supratusi, koks tai ženklas. Ta knyga buvo užkišta lentynoje ir, jeigu vaikas jos nebūtų sulaužęs, nebūčiau jos pastebėjusi, nes buvau net pamiršusi, kad aš tokią knygą turiu.

Tai labai sena knyga, aš ją buvau gavusi dovanų stovykloje būdama paauglė. Tada paauglystėje jos taip neperskaičiau, o tada atsiverčiau ir pradėjau skaityti, supratau, kad tai yra tai, ko man reikia.

Tada su ta medžiaga nuėjau į Klaipėdos dramos teatrą ir vadovas leido statyti šio kūrinio eskizą teatro scenoje. Susirinko puiki aktorių komanda, tarp jų buvo ir Donatas Švirėnas.

Sukūrėme eskizą, kuriame inscenizavome dvi dalis iš penkių. Tikėjome, kad spektaklis bus įtrauktas į teatro repertuarą, tačiau taip neįvyko. Kultūros taryba spektakliui išplėtoti neskyrė finansavimo ir durys užsidarė.

O šiais metais jos atsidarė - Klaipėdos miesto savivaldybė skyrė finansavimą šiam spektakliui sukurti.

Apie ką Korės ten Bom kūrinys „Prieglobstis“? Kuo jis aktualus šiuo laikmečiu?

Norėčiau pacituoti Korės ten Bom mintį: „Ir taip aš atradau, kad ne nuo mūsų atleidimo ir ne nuo mūsų gerumo priklauso pasaulio pasveikimas, o nuo Jo atleidimo ir gerumo. Liepdamas mums mylėti savo priešus, kartu Jis duoda pačią meilę.“

Man tai yra esminė mintis, apie kurią norisi kalbėti šiandien, kuri buvo, yra ir bus aktuali visais laikais.

Šis spektaklis yra apie atleidimą, apie atleidimą savo priešui ir apie viltį mirties, kančios akimirkoje. Visa mano kūryba apie tai sukasi, apie šviesą, kuri visada yra.

Žinoma, istoriniame holokausto kontekste ar dabartinių karų Ukrainoje, Izraelyje kontekste atleidimas savo priešui atrodo neįmanomas. 

Kaip atleisti priešui, kuris susprogdino tavo vaiką?! Bet... Kristus atleido ne tokius dalykus, ir Korė apie tai kalba savo gyvenimo istorija. Šis kūrinys yra jos autobiografija.

Galima pasiklausyti garso įrašų, kuriuose rašytoja pasakoja savo istoriją, apie stebuklus, kurie vyko lageryje.

Korė ir jos sesuo Betsė, olandės, buvo ištremtos į lagerį, nes padėjo žydams, tačiau net ir būdamos ten, patirdamos pažeminimą, kančias, jos pasitikėjo Dievu ir žadino kitų moterų tikėjimą.

Jų gyvenimo istorija apie tai, kaip Viešpats veikia, per žmones, kai jie kaip indai yra pripildomi jo dvasios.

Knygoje yra pasakojimas apie tai, kaip lageryje knibždėte knibždėjo blusų, o Betė ragino moteris dėkoti Dievui už blusas, nes ten, kur knibždėjo blusos ir buvo neįmanoma miegoti, neidavo ir prižiūrėtojai. Būtent todėl moterys ten galėjo skaityti Bibliją.

Šis pavyzdys apie tai, kaip viskas priklauso nuo mūsų požiūrio. Todėl turime dėkoti ir už kančią, nes mes nežinome, negalime suvokti didesnio paveikslo, kodėl ji duota.

Turime dėkoti ir už kančią, nes mes nežinome, negalime suvokti didesnio paveikslo, kodėl ji duota.

Betsė lageryje mirė, o Korė visiškai per klaidą buvo paleista iš kalėjimo. O po savaitės visos jame kalėjusios moterys buvo pasiųstos į dujų kamerą.

Žiūrint iš šios dienos perspektyvos, akivaizdu, kad Korė buvo išleista tam, kad neštų vilties žinią pasauliui.

Man norisi, kad žiūrovai taip pat išgirstų žinią apie atleidimo svarbą ir žinią, kad Dievas padeda tada, kai tau atrodo, jog atleisti neįmanoma.

Kodėl spektaklis vadinasi „Mėlyni pelenai“?

Tai Sondros Simanos, kuri yra pjesės autorė, pasiūlytas pavadinimas. Pjesę ji parašė, išplėtodama vieną mano pasirinktą Korės ten Bom knygos „Prieglobstis“ skyrių.

Pelenai - krematoriumo, kuriame buvo deginami kūnai ir krisdavo pelenai, simbolis.

Mėlyna - tai dangaus mėlynės simbolis.

Taip pat spektaklio herojės Betsės megztinis buvo mėlynas. Jame moterys slėpė Bibliją. O pabaigoje, kai Betsė mirė, Korė norėjo tą megztinį išsinešti, bet jis buvo sudegintas ir taip sesių ryšys nutrauktas.

Spektaklio kūrybinėje grupėje - 17 žmonių. Tai didžiausias šokio teatro „Judesio erdvė“ spektaklis. Kaip pasirinkote kūrėjus?

Žmonės šiam spektakliui surinkti kaip perlai. Tikėjau, kad tie žmonės, kurie ateis, ir turi būti šiame spektaklyje.

Komanda - mišri. Joje yra ir dramos aktorių, ir šokėjų, ir miuziklo aktorių, mėgėjų teatro „Artyn“ aktorių, pantomimos atlikėjų.

Keli kūrėjai - tai Donatas Švirėnas, Elinga Serapinaitė, aš pati dalyvavome šio spektaklio eskize prieš penkerius metus.

Pagrindinio vaidmens Korės atlikėja dėl pasikeitusių gyvenimiškų aplinkybių į spektaklį sugrįžti negalėjo. Kalbinau ne vieną moterį, bet vis neradau. Galų gale atsirado Veronika Tarasevičiūtė-Šiaulytienė.

Veronika, pasidalinkite savo mintimis, išgyvenimais ir patirtimi, kurią įgijote, kurdama Korės vaidmenį?

Veronika: Šis vaidmuo man - didžiulė dovana ir galimybė išplėsti savo ribas tiek profesine, tiek žmogiškąja prasme. Korė mane sužavėjo jautrumu, švelnumu, širdies trapumu.

Koks turi būti tikėjimas ir pasitikėjimas Dievu, kad išlaikytum žmogiškumą, kai patiri tokį siaubą, visišką kūno nukankinimą, pažeminimą? Tai suvokti ir perteikti scenoje - iššūkis. Gali skaityti knygas, žiūrėti filmus, tačiau kaip išjausti tai, ko nesi realybėje patyręs?

Dar sunkiau, kad mano kuriamas personažas nėra sceninė fikcija, tai buvo reali moteris, kuri Olandijoje yra labai žinoma. Todėl norėjosi, kad mano kuriama Korė būtų į ją panaši.

To panašumo siekiu analizuodama Korės elgseną, manieras, o kad pajusčiau jos kančią - per kūno nuovargį, kurį sukeliu fiziniais pratimais. Man šis vaidmuo - neeilinė patirtis.

Elinga, o kaip jums sekasi kurti Betsės charakterį?

Tokio pobūdžio vaidmens dar nebuvau kūrusi. Nors dalyvavau šio spektaklio eskize prieš penkerius metus, tačiau dabar tarsi iš naujo pamačiau Betsę. 

Jos personažą lipdau remdamasi Korės atsiminimais. Skaityti, gilintis į tamsiuosius mūsų istorijos puslapius sunku psichologiškai, tačiau tikslas yra juodžiausioje tamsoje įžvelgti šviesą, iškelti viltį ir tikėjimą.

Tai, kad Betsė buvo tikras asmuo, man procesą palengvina, nes kurdama ją mažiau susitapatinu. O apskritai labai džiaugiuosi šio spektaklio kūrybiniu procesu, kuris yra labai brandus, tikslus, saugus.

Laura, šiame spektaklyje jungiate dramą ir judesį. Ar ne sudėtinga?

Laura: Tai yra mano „arkliukas“. Kurdama šį spektaklį, kaip ir kitus, rėmiausi šokio ir kūno judesio terapijos principais ir metodais.

Man tai labai patinka. Man atrodo, kad tekstas ir judesys vienas kitą papildo ir jeigu yra tik viena arba kita, tai man kažko trūksta.

Man visada norisi, kad į sceną suplauktų visos meno formos.

Man visada norisi, kad į sceną suplauktų visos meno formos.

Efektinga spektaklio afiša kalba apie kančią ir atleidimą?

Laura: Įdomu, kad svarstydamas, ar grįžti į šį spektaklį, būtent tokią afišą susapnavo Donatas. Ir ji tikrai labai gerai atskleidžia daug temų, kurios paliečiamos šiame spektaklyje.

Donatai, kaip vis dėlto pasiryžote grįžti į sceną? Kuo jums įdomus vyriausiojo esesininko vaidmuo šiame spektaklyje?

Donatas: Mano sugrįžimas į sceną - sąlyginis. Dabar man teatras yra tik laisvalaikio užsiėmimas, pagrindinis darbas vis tiek yra laive. Taip jau sukrito aplinkybės, kad tuo metu, kai numatyta premjera, man nėra reiso ir turiu laisvo laiko repeticijoms.

Dalyvauti šiame spektaklyje sutikau dėl dviejų priežasčių. Viena - tai pagarba Laurai, kuri yra labai aukštos etikos žmogus. Ji pasiūlė man sugrįžti į šį spektaklį, nes aš vaidinau jo eskize prieš penkerius metus. Per tą laiką daug kas pasikeitė ir ji galėjo pasiūlyti tą vaidmenį kam nors kitam, bet pasiūlė užbaigti pradėtą darbą man.

Kita priežastis - asmeninė. Mano aktorinė svajonė buvo suvaidinti kariškį. Atsimenu, kai režisierius Algimantas Puipa Klaipėdoje filmavo filmą „Dievų miškas“, mane pakvietė vaidinti kalinį.

Tada aš stebėjau, kaip kiti aktoriai vaidina esesininkus, ir svajojau taip pat atsidurti uniformuoto asmens vaidmenyje.

Klaipėdos dramos teatre buvau gavęs italų esesininko vaidmenį spektaklyje „Mama Drąsa“, tačiau repeticijų metu režisierius sugalvojo pakeisti mane kitu aktoriumi.

Tad pagaliau mano svajonė išsipildys spektaklyje „Mėlyni pelenai“.

Kuriamas vyriausiojo esesininko vaidmuo man įdomus savo dvilypumu. Viena ranka jis muša moteris kalines, kita - glosto mylimą moterį.

Kuriamas vyriausiojo esesininko vaidmuo man įdomus savo dvilypumu. Viena ranka jis muša moteris kalines, kita - glosto mylimą moterį.

Apskritai jo charakteris man yra labai svetimas ir tolimas. Todėl ir įdomu jį kurti.

Spektaklio premjera lapkričio 12 d. įvyks Klaipėdoje, Žvejų rūmuose. Kur dar bus rodomas šis spektaklis?

Laura: Dar norime parodyti Kauno nacionaliniame dramos teatre ir Lukiškių kalėjime.

Kadangi tai yra olandų nacionalinė istorija, bandome užmegzti ryšius, kad galėtume išvežti spektaklį ir į Olandiją.

Ar tai bus vienkartinis spektaklio pristatymas, ar ateityje rodysit dar? Turiu galvoje, kad kasmet sukuriate po spektaklį, tačiau jie parodyti vos keletą kartų. Gal susiduriate su kokiomis kliūtimis?

Yra tam tikros techninės subtilybės. Aš atveriu duris, man patinka suteikti žmogui galimybę, tačiau, kai dirbu su ne profesionalais, dažnai susiduriu su problema, kad jie turi kitų prioritetų.

Kadangi nesame biudžetinis teatras, jeigu turėtume mecenatą ir galėtume mokėti aktoriams - būtų lengviau.

Kiek metų jau gyvuoja šokio teatras „Judesio erdvė“?

„Mėlynų pelenų“ premjera įvyks per mūsų teatro gimtadienį. Šiemet dirbame jau aštuntą sezoną.

Kokie jūsų ateities planai?

Džiaugiuosi, kad perlipome krizinį pirmų trejų ketverių metų laikotarpį. Žinoma, karantinas buvo šiek tiek pristabdęs, bet beveik visi projektai, kuriuos mes buvome sumąstę, kurie gulėjo stalčiuje - gimė.

Prieš ketverius metus pradėto spektaklio „Vasarvidžio nakties sapnas“ premjera įvyko vasarą.

Gruodžio mėnesį bus dar viena premjera - labai graži pasaka šeimai „Varlė Karalienė“, kurioje dalyvaus ir vaikai, ir profesionalūs aktoriai.

Dar yra vienas šią vasarą pradėtas, bet dar neužbaigtas darbas. Tai unikalus spektaklis „Jūratė ir Kastytis“, kurį kuriame laipiojimo salėje. Manau, kad jo premjera būtų pavasarį.

Toliau jokių naujų planų neturiu, bet labai noriu sugrįžti prie to, kas jau sukurta. Atnaujinti ir rodyti, kad tie spektakliai veiktų.

Kūrybinė spektaklio „Mėlyni pelenai“ komanda: Režisierė - Laura Geraščenko, kompozitorius - Kristijonas Lučinskas, scenografė / kostiumų dailininkė - Angelina Gailiūnė, dramaturgė - Sondra Simana, šviesų dailininkai - Mantvydas Poškus, Arūnas Račkauskas, videorežisierius, operatorius - Donatas Ravaitis, fotografas - Edgaras Vitkevičius, prodiuserė - Roberta Čičinskaitė. Aktoriai: Korė - Veronika Tarasevičiūtė-Šiaulytienė, Betsė - Elinga Serapinaitė, Gyvatė - Laura Geraščenko, vyriausiasis esesininkas - Donatas Švirėnas, jaunasis esesininkas - Elijus Geraščenko, Jėzus - Miranda Jonikaitė-Šakienė, daktaras - Valerij Goncharov, esesininkai - Aurimas Pintulis, Arūnas Mozeris, Vitalijus Budrikas, Andrius Kymantas, Saulius Glebauskas, kalinės - Gabrielė Kuzminskytė, Gintarė Šeduikytė, Diana Pocė, Yana Somova, Khrystyna Besushko.

Edgaro Vitkevičiaus nuotr.