Menininkas Tadas Černiauskas ėmėsi naujo kūrybinio iššūkio – jo rankose spektaklio „Sugrįžimas“ scenografija

Jo unikalūs šiuolaikinio meno projektai visada sulaukia rezonanso, o kūriniai eksponuojami įvairiose užsienio galerijose bei publikuojami tarptautiniuose leidiniuose.

Užsienyje Tadao Cern slapyvardžiu geriau žinomas menininkas šiuo metu kuria scenografiją Klaipėdos dramos teatre režisieriaus Nauberto Jasinsko statomam spektakliui „Sugrįžimas“.

Artėjant spektaklio premjerai T. Černiauskas dalinosi mintimis apie pasaulėvaizdžio kūrimą spektakliui.

Tai ne pirmas kartas, kai dirbate su N. Jasinsku, kaip užsimezgė kūrybinė draugystė ir kaip manote, kuo papildote vienas kitą ar kuo šis režisierius imponuoja jums?

Su Naubertu susipažinome turbūt prieš kokius ketverius ar penkerius metus, kuomet kartu kūrėme teatrinę instaliaciją „Fabrica“ festivaliui „Sirenos“. 

Naubertas man parašė laišką, pakvietė kartu dalyvauti. Tai buvo bendras projektas, kurį pristatėme Jono Meko vizualiųjų menų centre.

Labai smagu, kad ta profesinė pažintis išsivystė į labai artimą draugystę. Naubertas man labiau imponuoja gyvenime, o ne profesinėje srityje, nors jos abi persipina. 

Žaviuosi juo kaip kūrėju, kaip režisieriumi, kaip drąsiu, principingu ir daug siekiančiu menininku. Jis turi labai teisingą požiūrį tiek į darbą, tiek į gyvenimą. 

Kai kurių dalykų mokausi iš jo. Taigi, man iš tiesų be galo smagu su juo dirbti ir be galo smagu su juo bendrauti už darbo ribų.

Kaip suformulavote, išsigryninote savo užduotį „Sugrįžimui“ – kas, jūsų nuomone, svarbiausia?

Viskas vyko labai natūraliai. Su Naubertu dirbame labai organiškai ir galbūt dėl to, kad mūsų santykis yra artimas, tai darbas ir kūryba labai persipina. 

Kai leidžiame laiką kartu, dažnai kalbame apie darbą, o darbo metu kalbame apie gyvenimą. Roberto Bolaño atsirado spektaklio dramaturgo Edgaro Gerasimovičiaus dėka. 

Pradėję skaityti „Sugrįžimą“, ėmėme galvoti ir apie tai, kaip jis atrodys scenoje, tame nuolat besitęsiančiame dialoge man ir pradėjo mintyse grynintis vaizdas, kaip matyčiau visą scenografiją.

Tai buvo labai organiškas procesas – ne toks sistematizuotas kaip man labiau įprasta dirbant su kitais projektais.

Bendraujant atsirado spektaklio jausmas, vizija. Tuomet po truputį, žingsnelis po žingsnelio lipdai: pradedi nuo sienų, nuo kažkokių erdvių, turi pirmąsias užuominas – ką norėtum matyti, kokia turėtų būti nuotaika. 

Man norėjosi šalčio, nerūdijančio plieno, sterilumo. Ir kai jau turi visą tą pirminę viziją, pradedi ją minkyti kaip molį ir iš tikrųjų lipdyti scenografiją. 

Taip ir atsirado „Sugrįžimo“ koncepcija, kurią žiūrovas galės pamatyti spektaklio metu.

„Sugrįžimo“ veiksmas prasideda mirus pagrindiniam veikėjui ir jo sielai likus prie kūno – kokias medžiagas, formas rinkotės perteikti tam keistam veiksmo pasauliui. Kodėl toks medžiagiškumas ir koloritas?

Šitai jau truputį paliečiau. Tai tas mirties jausmas, lavonas. Tam tikros besikeičiančios scenos diktavo visą medžiagiškumą, kaip ir minėjau, man norėjosi truputį šalčio, sterilumo, to, ką būtų galima apibūdinti kaip priešingybę tam, ką mes paprastai įsivaizduotume kaip kažką jaukaus, mielo, šilto. 

Taigi vyksta tarsi scenos nuasmeninimas, kol ji tampa savotiška liminalia erdve, kurioje vyksta visas spektaklio veiksmas. Sterilios, šviesios spalvos, nerūdijantis plienas, riebalai. 

Tai aplinka, skirta darbui su kūnu, o ne kūnas dirba toje aplinkoje.

Kuo „Sugrįžimas“ jums pačiam rezonuoja labiausiai, kuo jis jums atrodo įdomus ir svarbus? Kodėl?

Mirties klausimas ir mirties išgyvenimas, mirties kontempliavimas – ši tema man artima kiekvieną dieną. 

Nėra dienos, kad negalvočiau apie tai, kada mirsiu, kaip mirsiu, dėl ko mirsiu, kiek dar liko, bet šios mintys pas mane eina ne su panikos linija, bet labiau su dėkingumu.

Šitas klausimas man yra be galo aktualus, taigi ir pats spektaklis, jo siužetas, ir visa jo tematika yra labai artimi. Man be galo įdomu ir malonu visais kokiais tik įmanoma būdais kontempliuoti šią temą.

Kaip apibūdintumėte, kokie didžiausi iššūkiai gana minimalia, net sterilia scenografija kuriant spektaklio erdvių įvairovę – nuo naktinio klubo, morgo iki rūmų?

Teatre esu visiškai naujas, nepatyręs ir viską priimu kaip iššūkį. 

Ateinu kaip žmogus, nesuformuluotas kažkokių patirčių ir nuostatų, tad iš tikrųjų kartais priimu sprendimus, kurie yra turbūt nebūdingi toje srityje dirbantiems profesionalams. 

Nežinau, kad tam tikros vietos gali kelti iššūkių, būti sunkiai įgyvendinamos. Būtent tas ir nutiko.

Spektaklio scenografijos kompozicija scenos erdvę dalina į dvi dalis – pirmą ir antrą aukštą. Ne visos erdvės yra pasiekiamos aktoriams, nors atrodytų, kad jei yra erdvė, joje kažkas turi dalyvauti.

O man kaip tik buvo labai įdomu sukurti scenografiją, kurios tam tikrose aplinkose aktoriai net negali būti, arba priešingai, turėti tam tikrą jos erdvę, iš kurios aktoriai negali ištrūkti. 

Veiksmas prasideda uždaroje erdvėje, iš jos niekas neištrūksta ir į ją niekas nepatenka viso spektaklio metu.

Kalbant apie minimalią raišką – ji yra sudėtingesnė nei perteklinė. Kiekviena smulkmena pastebima, lenda lauk ir kiekvienai smulkmenai reikia skirti be galo daug dėmesio. O čia kalbame apie sceną ir scenografiją. 

„Sugrįžimo“ scenografijoje bus visiška švara, sakyčiau, tai bus skaistykla, kurioje visas veiksmas ir vyks. Tad iššūkis ir buvo kurti kokybiškai, minimaliai, ieškoti, ne ką dar pridėti, bet ko dar galima atsisakyti.

Iššūkis ir visi techniniai sprendimai, pavyzdžiui, bus moduliniai baldai, jie slėpsis sienose ir veiksme atsiras eigoje, tad jie buvo ir kūrybinis iššūkis, ir iššūkis įgyvendinančiai komandai.

Spektaklio režisierius minėjo, kad „Sugrįžimo“ estetikos raktu jam tapo tūkstantmečio sandūra (pavyzdžiui, populiariosios televizijos), gal galite įvardinti ir savas inspiracijas?

Tai visa sterilių aplinkų, kuriose yra daug nerūdijančio plieno bei techninis apšvietimas, estetika. Atspirties tašku man buvo visos vadinamosios sanitarinės zonos: morgai, ligoninės ir t. t.

Bet kuriant scenografiją tikrai nebuvo siekio tiesiogiai sukurti kažkokią morgo ar ligoninės aplinką. Skolinamasis tik estetinis sentimentas. Kūriau kažką visiškai naujo.

Scenografija nėra jūsų pirminė ar pagrindinė veiklos terpė, kaip manote, ką į šią sritį atsinešate iš kitų savo kūrybinių patirčių lauko?

Pirmiausia, atsinešu visą savo architektūrinę patirtį, ateinu kaip architektas. Manau, erdvės matymas, planavimas ir brėžinių ruošimas labai pasitarnavo.

Taip pat ateinu kaip menininkas, dirbantis su instaliacijomis, o jas kuriant man visada įdomiausia išreikšti ne kažką labai lengvai artikuliuojamo žodžiais, bet sukurti jausmą. 

Taigi, čia turiu daugiausiai patirties, su tuo labiausiai ir žaidžiau kurdamas „Sugrįžimo“ scenografiją.

Ji yra bandymas perteikti sunkiai apibūdinamą jausmą ir tikiuosi, kad tai bus užčiuopiama paties spektaklio metu.

Spektaklio „Sugrįžimas“ premjera vyks rugsėjo 27 ir 28 dienomis Klaipėdos dramos teatre.

Įkvėpta Roberto Bolaño novelės „Sugrįžimas“. Režisierius Naubertas Jasinskas, dramaturgas Edgaras Gerasimovičius, scenografas Tadas Černiauskas, kompozitorė Agnė Matulevičiūtė, kostiumų dailininkė Liucija Kvašytė, vaizdo menininkas Martynas Norvaišas, choreografė Ieva Navickaitė, šviesų dailininkas Dainius Urbonis, režisieriaus asistentas Alius Veverskis.

Spektaklyje vaidina: Justina Vanžodytė, Džiugas Grinys, Samanta Pinaitytė, Ieva Navickaitė, Digna Kulionytė, Rimantas Pelakauskas.