Menininkė į Klaipėdos senamiestį atvežė Prancūzijos Alpių didybę, rūką ir prabangą
(1)Viešbutis „Rėja“ įsikūręs ten, kur anksčiau veikė „National Hotel“. „Rėja“ priklauso prabangių viešbučių tinklui „Marriot Bonvoy“, atstovauja „Design Hotels“ prekės ženklui. Tad vos įžengus į vidų jaučiasi ypatingas dėmesys dizainui.
„Viešbučio „Rėja" filosofija remiasi ne tik išskirtine lokacija ir dizainu, bet ir bendruomene. Mūsų tikslas - vaizdžiai tariant - sumaišyti turistus su klaipėdiečiais“, - paaiškina viešbučio komunikacijos atstovė Karolina Rumšaitė-Petkevičė.
Todėl anksčiau buvusioje uždaroje konferencijos salės erdvėje naujasis viešbutis įrengė kavinę, į kurią žmonės užeiti gali tiesiog iš Teatro aikštės.
„Čia ir įvyksta tas magiškas vietinės bendruomenės ir miesto svečių susimaišymas. O meno parodos - dar vienas būdas šią jungtį sustiprinti“, - pastebi K. Rumšaitė-Petkevičė.
Pirmieji savo kūrinius atvirose viešbučio erdvėse rugsėjį pristatė Klaipėdos bienalės menininkai. Vėliau viešbutyje buvo surengta Vidūno Kulikausko fotografijų paroda, pagal kurią sukurti ir „Rėjos“ atvirukai.
Prieš savaitę atidaryta Aurelijos Althoffer tapybos paroda džiugins lankytojus iki sausio mėnesio.
Aurelija, gyvenate Prancūzijoje jau daugybę metų, bet Lietuvoje nesate retas svečias. Visgi Klaipėdoje tai pirmoji jūsų paroda? Kaip jaučiatės?
Aurelija Althoffer: Iš Lietuvos išvykau dar 2006-aisiais, tad jau sunku net suskaičiuoti tuos metus. Nors stengiuosi grįžti bent du tris kartus per metus, kaskart jaučiuosi šiek tiek nutolusi. Bet tas jausmas nėra blogas.
Atvirkščiai - man be galo gera matyti, kaip Lietuva keičiasi. Kaskart grįžusi tas porą savaičių aš tiesiog stebiuosi - viskas eina tik į gerąją pusę. Tai yra labai džiugu žmogui, kuris stebi savo šalį iš šalies, emigranto akimis.
Šį kartą sugrįžimas labai trumpas - vos keturios dienos, net Kalėdoms nebeliksiu.
Tačiau pavasarį ketinu atvykti ilgesniam laikui ir surengti didesnę parodą.
Ši paroda „Rėjos“ viešbutyje yra tokia labai jauki, „butikinė“, mažo formato. Paprastai aš mėgstu didesnes drobes, didesnius formatus, bet pamačiusi šią erdvę supratau, kad čia reikia būtent to - intymumo, jaukumo.
Tai tarsi bandymas į Klaipėdos horizontą atvežti vertikalę - kalnus, kurių mums čia, lygumų krašte, taip trūksta.
Gyvenate Savojos regione. Kaip ta aplinka veikia jūsų kūrybą? Ar galima sakyti, kad Alpių peizažas tapo neatsiejama jūsų tapatybės dalimi?
Aš gyvenu netoli Šamberi (Chambéry) miesto, visai šalia Alpių. Ten yra toks ežeras Lac d'Aiguebelette - jis mažiau žinomas nei didieji Ansi ar Ženevos ežerai, jis toks pasislėpęs.
Toje vietoje labai daug rūko, nes debesys tiesiog užstringa ties dideliu kalnu. Ir, žinote, būtent ten aš atradau savo lietuvišką tapatybę. Tas rūkas, tas pilkas dangus, ta ramybė - man tai netrukdo, man tai patinka.
Vietiniai žmonės ten irgi kitokie - jie kalba trumpai, aiškiai, savo būdu labai primena lietuvius. Aš visada juokauju, kad tai yra pagerintas Lietuvos variantas, tik su kalnais (juokiasi).
Aš ten labai greitai adaptavausi. Nesu didmiesčio žmogus. Man patinka nuvažiuoti į Paryžių, pasisemti kultūros, bet gyventi noriu ten - rūke, tyloje.
Ir mano darbai tokie - jie tylūs. Nors dažnai iš Prancūzijos tikimasi ryškių spalvų, ekspresijos, mano tapyba yra apie vidinį pasaulį, apie tai, ką jaučiu žiūrėdama pro savo dirbtuvių langą.
Jūsų darbai iš tolo kartais primena fotografiją - jie tokie tikroviški, bet priėjus arčiau atsiskleidžia tapybinė faktūra. Ar tai sąmoningas pasirinkimas?
Aurelija: Aš kaip tik stengiuosi pabėgti nuo fotografiškumo. Žinoma, pamatai vaizdą, nufotografuoji, kad nepamirštum, bet tapant svarbiausia yra ne atkartoti vaizdą, o perteikti jausmą.
Kartais labai sunku atsikratyti to akademinio piešinio tikslumo, ypač tapant peizažus. Bet aš nesu fantastinių temų kūrėja - man visada reikia atsispirti nuo natūros, nuo to, ką matau.
Mano dirbtuvėje yra didelis apvalus langas.
Aš dažnai tiesiog žiūriu pro jį į pasaulį, į kalnus. Ir būtent tas stebėjimo momentas, ta akimirka, kai kažkas „užkabina“ - šviesa, debesis, šešėlis - tampa paveikslo pradžia.
Aš nenoriu tiesiog dokumentuoti kalnų. Aš noriu parodyti jų nuotaiką.
Užsiminėte, kad kūrėte darbus specialiai šiai erdvei ir šiam laikui?
Nesu iš tų menininkų, kurie tiesiog „sugrūda“ turimus darbus į bet kokią erdvę.
Kadangi paroda vyksta viešbutyje šventiniu laikotarpiu - norėjau įnešti šiek tiek žaismingumo.
Todėl kai kuriuose peizažuose atsirado tokia „šampaninė“ nuotaika - „Blanc de Blancs“ spalvos, sniegas, švelniai rožinis „Rosé“ dangus.
Taip pat yra keli darbai, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo netikėti - pavyzdžiui, krabas ant pusryčių stalo. Tai - šios parodos humoristinis akcentas.
Kalnuose, ypač tuose prabangiuose kurortuose, dažnai būna daug pompastikos, perteklinės prabangos, kuri kontrastuoja su pačių kalnų didybe ir paprastumu.
Tad tas krabas, tarsi pasipuošęs bižuterija, yra mano žaismingas žvilgsnis į tą „aukštuomenės“ gyvenimą kalnuose. Menas ne visada turi būti mirtinai rimtas, kartais galima ir pajuokauti.
Minėjote, kad kalnai jums yra ne tik vaizdas pro langą, bet ir aktyvaus laisvalaikio dalis. Ar kopiate į viršūnes?
Anksčiau, kai tik atvykau gyventi į Prancūziją, bandžiau slidinėti nuo kalnų - norėjau padaryti įspūdį vyrui, parodyti, kad aš galiu.
Bet ilgainiui supratau, kad man nepatinka greitis, tas jausmas, kad kažkas tave gali numušti, tas chaosas trasose.
Dabar atradau lygumų slides. Slidinėju su jomis miškais, tarp eglučių.
Su lygumų slidėmis gali bet kada sustoti. Gali pasigrožėti vaizdu, gali nufotografuoti, gali tiesiog pagalvoti apie būsimą paveikslą. Tai lėtas buvimas gamtoje, be azarto, be lenktynių.
Man tai idealiai tinka, nes suteikia daugiau pasimėgavimo akimirka.
Esate baigusi Vilniaus dailės akademiją, tačiau kaip menininkė susiformavote ir Prancūzijoje. Ar jaučiate skirtumą tarp lietuviškos ir prancūziškos meno mokyklos, požiūrio į kūrybą?
Skirtumas tikrai yra. Lietuvoje, man atrodo, mes esame labai stipriai „nušlifuoti“ akademinės bazės.
Mus moko, kad reikia daryti taip ir ne kitaip, tarsi egzistuoja vienintelis teisingas kelias.
Jei darai kitaip - tu jau ne „prie chebros“.
Nors dažnai iš Prancūzijos tikimasi ryškių spalvų, ekspresijos, mano tapyba yra apie vidinį pasaulį, apie tai, ką jaučiu žiūrėdama pro savo dirbtuvių langą.
Prancūzijoje aš pajutau didžiulę laisvę. Ten viskas paprasčiau. Nori tapyti natiurmortus? Tapyk. Nori peizažų? Prašom. Niekas tavęs nelinčiuos, niekas nesakys, kad tai „ne lygis“ ar nemadinga.
Ten gali pasirinkti savo žiūrovą. Žinoma, konkurencija milžiniška, talentingų žmonių begalės, ir įsitvirtinti nėra lengva. Bet pats kūrybinis procesas nėra toks suvaržytas.
Aš kartais jaučiuosi, kad Lietuvoje menininkai bijo išeiti iš rėmų, bijo būti nesuprasti kolegų. Kita vertus, ta griežta lietuviška mokykla duoda labai stiprų pamatą, techniką, už ką aš esu dėkinga.
Jaučiatės tarsi „balta varna“ grįžusi į Lietuvą. Kodėl?
Nes aš čia negyvenu, nedalyvauju tame nuolatiniame kultūriniame šurmulyje, parodų atidarymuose, vakarėliuose. Aš atvažiuoju, surengiu parodą ir išvažiuoju.
Mano kūrybinė biografija susiklostė kitaip. Iš karto po diplominio darbo gynimo akademijoje aš išvykau.
Mano kelias buvo vyras prancūzas, meilė, noras studijuoti magistrą Lione... Nors į magistrą neįstojau - pritrūko kalbos žinių, o gal ir talento... bet likau.
Pradžia buvo sunki. Nemokėjau kalbos, jaučiausi svetima. Radau nedidelę studiją, pradėjau mokyti tapybos, mokiniai mane išmokė prancūzų kalbos.
Ilgą laiką tapyba buvo šalia, bet ne pagrindinė veikla.
Man atrodė, kad tapyba tai „juodas darbas“, kurio niekas nemato.
Po to gimė vaikai ir aš pagrindinį dėmesį skyriau jiems.
Per COVID-19 pandemiją įvyko lūžis. Kai viskas užsidarė, aš atradau ramybę namuose ir pradėjau intensyviai tapyti.
Ar bandote dalyvauti oficialiuose konkursuose Prancūzijoje?
Prancūzijoje labai populiaru rašyti projektus, dalyvauti konkursuose, bet man tai - kančia. Ta biurokratija, tas laukimas, nežinomybė, kai išsiunti savo dosjė ir gauni neigiamą atsakymą net nežinodamas, kodėl... Mane tai veikia neigiamai.
Aš mėgstu kontroliuoti situaciją. Man patinka tokie projektai kaip ši paroda viešbutyje. Kai yra tiesioginis ryšys, susitarimas, kai aš žinau, ką ir kur darysiu.
Galbūt man trūksta to menininko įžūlumo, noro varžytis.
Aš tiesiog noriu tapyti.
Nors užaugote lietuviškoje tapybos mokykloje, tapote Prancūzijos Alpių vaizdus, tačiau iš jūsų kūrinių dvelkia Rytų estetika.
Aš esu žmogus, nuolat balansuojantis tarp trijų kultūrų: lietuviškos, prancūziškos ir... japoniškos. Japonija yra mano sielos šalis. Ten buvau jau keturis kartus, neseniai grįžau iš mėnesio trukmės kelionės.
Manęs dažnai klausia, kodėl Japonija? Aš ten pailsiu. Nors tai šalis su milžiniškais miestais, ten yra tvarka, pagarba atstumui, tyla. Niekas prie tavęs nelenda su tuščiais pokalbiais.
Menas ne visada turi būti mirtinai rimtas, kartais galima ir pajuokauti.
Japonijoje aš jaučiuosi saugi. Man patinka šios šalies estetinis minimalizmas, gebėjimas rasti ramybę chaose.
Manau, tai atsispindi ir mano darbuose - aš ieškau tylos, erdvės, neapkrauto vaizdo.
Kai man pasako, kad tapyboje jaučiama japoniška jausena, priimu tai kaip didelį komplimentą.
Kokie jūsų artimiausi planai po šios parodos Klaipėdoje?
Dabar grįšiu namo, į Prancūziją, pas šeimą, o pavasarį ketinu atvežti į Lietuvą didesnę parodą.
Turiu daug minčių, daug eskizų.
Ši paroda - tarsi apšilimas, jaukus pasisveikinimas su Klaipėda.
Kokį įspūdį jums paliko Klaipėda?
Didžiulį. Tik atvykusi čia pasijutau kaip Japonijoje - viskas taip pasikeitę, taip gražu, autentiška.
Tas laivas upėje, senamiestis, atgyjančios gatvės... Klaipėda - miestas, kuris turi savo veidą, skirtingą nuo Vilniaus ar Kauno. Ir aš labai džiaugiuosi, kad mano kalnai kuriam laikui apsigyveno čia, prie jūros.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą