Miškogalių kaimo Pažėros ir Klumbiai

Klaipėdos krašto šeimų likimai: žmonės ir daiktai

M. Piklaps protėviai kilę iš išnykusio Miškogalių kaimo (vok. Mischkogallen). 2022 metų rugpjūtį su filmavimo kamera vykome jos gimtinės takais. Magdalena kartu su sūnumi papasakojo savo giminės istoriją, pasidalino nuotraukomis iš šeimos albumo.

Muziejui padovanota mamos bei močiutės (omos) Mėtos Pažėraitės-Klumbienės (vok. Meta Paszehr-Klumbies, 1910-2003) kraitinė staltiesė, jos megztos pirštinės ir paveikslas, kuris kabojo namuose, prie įrėmintos vestuvinės nuotraukos.

Kodėl ši fotografija subraižyta ir įplėšta, o žmonių veidai sunkiai įžiūrimi? Atsakymas - Valdo Ramanausko ir muziejininkų sukurtame filme „Prarasti vaikystės namai“.

Istorinėje apybraižoje „Miškogalių kaimo Pažėros ir Klumbiai“, kuri atsirado dėl to paties pavadinimo parodos (MLIM, 2022.12.02-2023.01.06) - išsamus pasakojimas apie skaudų Klaipėdos krašto šeimų likimą ir neteisingos lemties užgrūdintus žmones.

Metos Paszehr-Klumbies kraitinė staltiesė su monograma.

Vaikystė Miškogaliuose

Magdalena Klumbytė-Piklaps gimė 1940-ųjų sausio 6-ąją Miškogalių kaime (dabar Petrelių k. Šilutės r.), Saugų parapijoje, Jurgio Klumbio (vok. Georg Klumbies, 1909-1995) ir Mėtos Pažėraitės-Klumbienės (vok. Meta Paszehr-Klumbies, 1910-2003) šeimoje.

Netrukus po gimimo - sausio 14-ąją buvo pakrikštyta. Krikštijo ne Saugų bažnyčios kunigas, bet tėvelio brolis Mikelis Klumbys (vok. Michael Klumbies, 1905-1985), kuris 1938 metais buvo įšventintas į kunigus Klaipėdos Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčioje. 1932-1937 m. jis kunigavo Rusnės, o 1937-1942 - Karklininkų parapijoje. Po karo kunigo tarnystę tęsė Vokietijoje, Blombergo mieste. Ten palaidotas kartu su žmona.

„Mano senelė ir prosenelė buvo pakrikštytos Madlynės vardu, aš taip pat turėjau būti Madlynė, bet senelis Kristupas Pažėra (vok. Christoph Paszehr, 1874-1956) paprieštaravo ir gavau Magdalenos vardą“, - pasakoja M. Piklaps.

Senelės Madlynės Žiogaitės (vok. Madline Szogs), kuri ištekėjusi tapo Pažėriene (vok. Paszehr, 1878-1938), Magdalenai neteko sutikti: „Man gimus, ji jau buvo išėjusi prieš dvejus metus - 1938 m. Senelis, mamos tėtis, liko vienintelis, su kuriuo augau. Jį vadinau opa. Su nostalgija pagalvoju: kaip gerai tiems, kurie pažino ir savo seneles!“

Karo metais M. Piklaps tėvelis J. Klumbys pašauktas tarnauti Vermachto gretose. Jis buvo sužeistas prie Čiudo ežero. Mergaitė augo su mama, broliuku Viliumi, seneliu K. Pažėra ir giminaitėmis, kurios Klumbių namuose rado saugų prieglobstį. Iš Berlyno buvo atvykusi tantė (teta) Lina Ellmies, sėdėjusi invalido vežimėlyje. Kartu gyveno ir senelio K. Pažėros sesuo Anna Paszehr-Ellmies, kuri buvo ištekėjusi už tantės Linos brolio.

J. Klumbys iš rusų nelaisvės paleistas 1945-ųjų rugsėjį. Tuo metu kaime buvo bulviakasis. Moterys mergaitei sakė: „Bėk, tavo tėtukas sugrįžo!“ Bet vaikas nesuprato, ką tai reiškia. Magdalenai buvo penkeri, kai ji sužinojo, kad sugrįžęs nepažįstamas vyras - tai jos tėvelis. Po karo J. Klumbys dirbo Dievo žodžio sakytoju, buvo Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos narys. Jam teko ir krikštyti, ir laidoti. Jis nebuvo nuolankus sovietinei valdžiai.

„Šiandieną aš esu kaip našlaitė. Visi jau išėjo...“ - teigia M. Piklaps.

Omos Metos Paszehr-Klumbies vaikaičiui Arnold megztos pirštinės.

Į surinkimus - su opa

Klaipėdos krašto evangelikai liuteronai meldėsi ne tik bažnyčioje, bet ir namuose. Sekmadienį, o neretai ir šeštadienio popietę rengtos namų pamaldos. Pasiturinčių ūkininkų trobose vykdavo surinkimai, į kuriuos susirinkdavo net kelios dešimtys pamaldžių pietistų.

Po karo, kaip ir prieškariu, Saugų parapijos surinkimininkai rinkdavosi Pažėrų namuose Miškogalių kaime ir Medeliuose pas Tupaičius.

K. Pažėra buvo Dievo žodžio sakytojas, todėl ten visada dalyvaudavo. Kartu pasiimdavo ir Magdikę. M. Piklaps prisimena, kaip sunku vaikystėje jai buvo nueiti tokį tolimą kelią: „Nežinau, kodėl opa vesdavosi mane tenai, o ne vyresnį brolį Vilių. Man buvo baisu taip toli eiti. Galvodavau, kad nenueisiu, bet nueidavau ir pareidavau.“

K. Pažėra kaip Dievo žodžio sakytojas buvo kviečiamas į surinkimus Priekulėje, Vilkyčiuose bei kituose kaimuose. „Tie, kurie priimdavo opą į savo namus, atvažiuodavo jo pasiimti. Nuveždavo ir parveždavo su vežimu“, - pasakoja M. Piklaps.

Mėtos Paszehr-Klumbies nerta staltiesėlė.

Pirmasis broliuko žodis

Iki karo pabaigos Magdalena ir Vilius namuose augo be tėvo. Mamai teko daug dirbti, todėl vaikai dažnai likdavo senelio globoje. Vaikaitis Vilius, klausydamasis jo maldos ,,Tėve mūsų", išmoko tarti pirmąjį žodį.

M. Piklaps prisimena: „Kai mes, vaikai, dar buvom mažiukai ir net kalbėti nemokėjom dorai, ryte ir vakare opa mus pasisodindavo prie krosnies ant šildomo benkio. Visi kiti turėjo eiti dirbti, neturėjo laiko sėdėti ir klausytis jo mišių. Ir ką jūs manot? Vilius pradėjo taip kalbėti: “...ūsų, ...ūsų„, kadangi opa kasdien kartodavo “Tėve mūsų„. Tai buvo pirmas žodis, kurį broliukas įsidėjo sau į galvą.“

Mama Mėta Pažėraitė-Klumbienė su vaikais Viliuku ir Magdike prie savo namų Miškogalių kaime karo metais.

Kelias į bažnyčią

Nuo Klumbių namų iki Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios - beveik septyni kilometrai. Eiti reikėjo per laukus ir per Augustui Baldžiui priklausiusį dvarą, kuris stovėjo Petrelių kaime. Keliaujant į Dievo namus, vaikai žingsniuodavo priekyje, o tėvai sekė jiems iš paskos. Jie stebėjo, kad mažieji neišdykautų.

„Buvo tokia tvarka: vaikai niekada nėjo už tėvų nugarų. Mes su broliu turėjom kaip kareiviai eiti prieš, kad nesusigalvotume ko nors“, - prisimena Magdalena.

Opa išlydėdavo vaikaičius į bažnyčią sakydamas: „Sėdėkit ir kojom nebambaliuokit.“ Sugrįžę jie turėjo prisiminti, ką bažnyčioje skaitė iš Šventojo Rašto. „Miegoti nebuvo galima, gink Dieve! Atėjus į bažnyčią buvo draudžiama žvalgytis, negirdėti, ką kunigas kalba. Turėjom ausis ištempę klausytis, ką jis pasakys“, - prisimena M. Piklaps.

Vaikai stengėsi įsiminti ir kokias giesmes bažnyčioje giedojo, nes parėjus reikėjo opai pasakyti.

Kunigas Mikelis Klumbys (vok.Michael Klumbies), 1924 m.

Magdalenos įžegnojimas (konfirmacija)

Evangelikų liuteronų šeimose buvo laikomasi nuostatos, kad vaikystė baigiasi tada, kai jaunuoliai sulaukia 14-os metų ir yra įžegnojami (konfirmuojami). Magdalenos įžegnojimas įvyko metais anksčiau - sulaukus trylikos, nes 1954-aisiais ji turėjo pabaigti septynias klases ir laikyti egzaminus.

Konfirmantus mokė ponia Grigolaitienė iš Saugų. Į pamokas Magdalenai tekdavo eiti apie septynis kilometrus. Mokslai truko vienerius metus.

Šeštadienį konfirmantams reikėjo ateiti padėti sutvarkyti bažnyčią. Vaikai pynė girliandas iš ąžuolų ir berželių, o po to su kunigu Martynu Klumbiu, atvykusiu iš Šilutės, įsiamžino bendroje nuotraukoje. Mergaitės ta proga buvo pasipuošusios juodomis suknelėmis, prisisegusios po mirtų šakelę prie krūtinės. Berniukai vilkėjo tamsius kostiumus.

Mėta Pažėraitė-Klumbienė su vaikais -Viliuku ir Magdike Miškogalių kaime karo metais.

Magdalena su apmaudu prisimena, kad mokytoja, bijodama prarasti savo darbą, tą dieną neišleido jos iš pamokų. Dėl to ji atvyko pavėlavusi ir nesuspėjo apsirengti tėvų pasiūtos naujos suknelės. M. Piklaps pasakoja: „Aš pavėlavusi atbėgau ir mes pozavome fotografui. Visi gražiai pasipuošę, tik aš - su balta bliuze ir tamsiu sijonu. Visam gyvenimui tas skausmas liko...“

Magdalena išsaugojo savo konfirmacijos pažymėjimą su įrašu „Atsiminimui įžegnojimo dienos“, kuris išduotas 1953 metų rugpjūčio 23 dieną, pasirašytas kunigo Martyno Klumbio. Dokumentas ne atspausdintas, o parašytas ir nupieštas ranka.

Jurgis Klumbys (vok. Georg Klumbies) stovi priešais vagoną Antrojoo pasaulinio karo metais

Asmeninio albumo nuotr.