Mokslininkai tikina, kad taip gerai išlikusių priešistorės laikų medinių konstrukcijų Lietuvoje dar neteko matyti: atkasta gintaro rinkėjų, žvejų bei žemdirbių gyvenvietė archeologine medžiaga pranoksta net Vilniaus Žemutinės pilies ar Kernavės tyrimų rezultatus.
„Panašu, kad įsikurti ir nuolat gyventi ant nederlingos Litorinos jūros terasos VIII-V a. pr. Kr. žmones paskatino gintaras: kartu su šimtais neapdirbtų grynuolių šiemet pirmą kartą aptikome dirbinių, galimai papuošalų.
Taigi, gintaro kelias mūsų krašte funkcionavo ir bronzos amžiuje.
Kasmet intriga vis didėja, nes potencialus tyrinėjimų plotas siekia apie 2 hektarus ir nežinia, ką supustyti smėlynai dar slepia", - „Vakarų ekspresui" pasakojo archeologinių kasinėjimų vadovė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.
Užpildyta spraga
Klaipėdos rajone, tarp Girulių ir Olando Kepurės esantis Kukuliškių piliakalnis buvo atrastas 2016 metais (jį aptiko biologas Darius Stončius).
Iki tol Litorinos jūros terasos iškyšulys vokiškuose žemėlapiuose būdavo žymimas „Bellevue“: tiesiog „Graži vieta“, nuo kurios prieš šimtmetį atsiverdavo Baltijos jūros panorama.
Vos aptikus naują piliakalnį jo aikštelėje, žemės paviršiuje, rastos vėjo atpustytos lipdytos keramikos puodų šukės, molio tinkas iš pastatų, apskaldyti akmenys.
Šių eilučių autoriui tarp nukritusių lapų pavyko rasti ir dešimtmetį vieninteliu buvusį gintaro dirbinį: nediduką, apie 2,5 cm kabutį su nulūžusia skylute.
Arčiausiai jūros Lietuvoje esančio piliakalnio bei viso archeologinio komplekso istorija ėmė pildytis neįtikėtinais atradimais po to, kai tyrimų ėmėsi Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai, vadovaujami klaipėdietės dr. M. Urbonaitės-Ubės.
Atlikus pirmuosius kasinėjimus bei laboratorijose padarius radioaktyviosios anglies (C-14) tyrimus paaiškėjo, kad susidurta su itin retu ne tik Vakarų Lietuvoje, bet ir visoje šalyje priešistorės paminklu: „Iliados“ ir „Odisėjos“ autoriaus Homero laikus siekiančiu vėlyvojo bronzos amžiaus piliakalniu su įtvirtinta gyvenviete.
Šį birželį archeologiniai kasinėjimai vyko jau septintą kartą, ir jie suteikė naujos vertingos informacijos, papildančios viso Baltijos jūros regiono bronzos amžiaus paminklų istoriją, kultūrinį žemėlapį.
„Ilgai buvo manoma, kad dabartinės Lietuvos ir Latvijos teritorijos vėlyvojo bronzos amžiaus archeologinių objektų kontekste - tai periferijų periferija. Pasirodo, taip nėra.
Šiųmečiai kasinėjimai leidžia labai drąsiai daryti prielaidą, kad Kukuliškių piliakalnis su gyvenviete VIII-V a. pr. Kr. buvo į bendrą regiono žemėlapį įsiliejęs prekybos centras.
Dar daugiau - įtvirtintos gyvenvietės dydis pranoksta ne vieną analogiško laikotarpio gyvenvietę Skandinavijoje, Lenkijoje bei kitur“, - pasakojo dr. M. Urbonaitė-Ubė.
Jos tikinimu, Kukuliškių gyventojai juto labai stiprią kitų kultūrų įtaką, todėl ir radiniai yra labiau panašūs į skandinaviškus ar Lužitėnų kultūros dabartinėje Šiaurės Lenkijoje.
„Kukuliškiuose puodus lipdė ne taip, kaip kaimynai žemyninėje dalyje, už 30 km, o kaip skandinavai. Atlikę tyrimus išsiaiškinome, kad molis - vietinis, bet keramika - kitokia nei kontinentinėje Lietuvoje.
Joje vėlyvajame bronzos amžiuje dominavo brūkšniuotoji keramika, o Kukuliškiuose - lygiu bei kruopėtu paviršiumi.
Taigi, šie žmonės turėjo kultūrinius saitus su kitais kraštais. Matyt, keliaudavo jūros keliais.
Yra kelios teorijos: į mūsų pajūrį galėjo atvykti žmonės iš kitų kraštų ir išmokyti vietinius naujų technologijų arba patys vietiniai, išsimainę prekes, pagal turimus pavyzdžius išmoko. Mes to nežinome", - svarstė archeologė.
Išdegino pievą
Iš viso nuo 2016-ųjų per 7 sezonus ištirtas apie 91 kv. m plotas (piliakalnio aikštelėje ir gyvenvietėje).
Jau po pirmųjų kasinėjimų paaiškėjo, kad objektas - unikalus: organinė medžiaga išlikusi taip gerai, kaip niekur kitur visame regione.
Priežastis - storas, per 1 m siekiantis supustyto smėlio sluoksnis, tarnaujantis kaip priešistorės paminklą nuo bakterijų saugantis sarkofagas.
Be to, visos struktūros - šlapynėje, todėl ir ši terpė padėjo medienai, net odai, tekstilei išlikti neįtikėtinai gerai.
Šį birželį pirmą kartą vyko nebe žvalgomieji, o detalieji archeologiniai gyvenvietės tyrimai, kurių metu iškasta apie 27 kv. m perkasa, o jos gylis siekė 2,3 m.
„Dar 2020 m. toje vietoje buvome aptikę pastato fragmentą, tad tikėjausi rasti bent vieną namą. Rezultatai pranoko lūkesčius: atkasėme net šešių pastatų fragmentus.
Namai buvo suręsti vienas ant kito (perstatydavo naujus), nustatėme bent keturis horizontų lygius. Vadinasi, čia nuolat galimai kelis šimtmečius gyveno ne viena žmonių karta, kalbame apie ilgalaikę gyvenvietę.
Labai svarbu, kad pavyko pasiekti patį pirmąjį užstatymo horizontą, pradžių pradžią“, - teigė mokslininkė.
Paaiškėjo, kad žmonės prieš daugiau nei 2,5 tūkst. metų intensyviausiai gyveno Litorinos jūros terasos pakraštyje, sausesnėje vietoje, o giliau į žemyną, kur šlapiau, buvo ūkinės paskirties zona: auginti gyvuliai, stūksojo jų tvarteliai.
Dabar ši aplinka nė iš tolo nebepanši į pirmykštę: ant supustyto storo sluoksnio auga miškas su Vokietijos imperijos laikais žmonių sodintais šimtamečiai bukais.
„Tame pirminiame horizonte radome daugybę angliukų, o tai sufleruoja, kad prieš įkurdami gyvenvietę žmonės išdegino drėgną pievą. Tai sužinojome, remdamiesi geologiniais ir makrobotaniniais tyrimais.
Pats piliakalnis kartu su gyvenviete turėjo neaukštus pylimus, ant kurių stovėjo medinės tvoros.
Piliakalnio aikštelėje taip pat buvo namai, tik jie nebeišlikę: radome stulpaviečių dėmes, laužavietes, o gyvenvietėje atsivėrė tiesiog unikaliai išlikusios medinės struktūros“, - pasakojo M. Urbonaitė-Ubė.
Išaiškinta ir dar viena įdomi detalė: išdeginę pievą, naujakuriai būsimą gyvenamąjį plotą užpylė smėlio ir medžio skiedrų mišiniu, o tada jau statė namus. Vienam pasenus, jo vietoje - kitą.
Naujakuriai buvo įsikūrę ant Litorinos jūros terasos buvusioje pievoje, kurią išdegino.
Mįslingai dingo
Anot tyrėjų, prieš tai buvusių kasinėjimų sezonų metu labiau stengtasi išsiaiškinti gyvenvietės struktūrą, nustatyti jos dydį, o šiemet pagaliau pavyko ištirti pačių pastatų vidų. Išaiškėjo intriguojančios aplinkybės.
„Namų viduje aptikome tūkstančius radinių: nuo keramikos iki gyvūnų kaulų. Bene daugiausiai klausimų ir versijų kelia aplinkybės, kodėl žmonės gyvenvietę paliko.
Mes nematėme degėsių, kažkokio gaisro ar kitokios nelaimės pėdsakų. Labiau panašu į tai, kad namai ištuštėjo planuotai.
Taip svarstome dėl to, kad bent kol kas neradome nieko vertingo: pavyzdžiui, bronzinių dirbinių. Aptikome du kirvių kotus be pačių... kirvių.
Vadinasi, tai, kas buvo vertingiausia, brangiausia, žmonės išsinešė su savimi, o ką gali greitai pasigaminti ar gauti - paliko“, - detalėmis dalijosi M. Urbonaitė-Ubė.
Galima kelti įvairias prielaidas, kodėl gyvenvietė buvo sąmoningai apleista: tai - ir dirbamos žemės nualinimas, užpustymas arba klimato kaita.
Bronzos amžiaus gyvenvietė dėl mįslingų priežasčių buvo tiesiog apleista.
„Darbo yra turbūt iki gyvenimo pabaigos, ir galbūt kiti tyrimai mums padės įminti šią mįslę. Dabar norėtumėme išsiaiškinti, kokiuose, kokio dydžio pastatuose žmonės čia gyveno, nes kol kas atkasėme tik namų fragmentus.
Pastebėjome, kad pastatai stovėjo ne chaotiškai, o gražiai orientuoti šiaurės-pietų kryptimi. Tik dar neaišku, ar galais, o šonine puse.
Taip pat kol kas neįmanoma pasakyti, kokio dydžio buvo namai. Pavyzdžiui, vienalaikėse gyvenvietėse Skandinavijoje - 50 metrų ilgio“, - pasakojo archeologė.
Iš pradžių namų pamatas darytas iš storų rąstų, apdrėbtų moliu, jų abiejuose šonuose įkalant medinius kuolus. Namo vidaus grindys klotos žievėmis ir žolinių augalų šiaudais.
Vėlesniuose užstatymo horizontuose aptiktos išorinės sienos, horizontaliai supintos iš storesnių vytelių, kurios taip pat apdrėbtos moliu. Pamatui naudoti stori ąžuoliniai rąstai.
„Aptikome ir vidinę sieną, kuri irgi buvo supinta iš vytelių, tik plonesnių. Žmonės čia gyveno kiaurus metus, todėl dar negalima sakyti, kad namų sienos buvo plonos, vien iš vytelių.
Gal radome kokią galvijams laikyti skirtą dalį. Namų stogai buvę dvišlaičiai, dengti paparčiais“, - teigė mokslininkė.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą