Naujos bronzinio piliakalnio atodangos (2)

Tęsinys. Pradžia ČIA 

Atkasta gintaro rinkėjų, žvejų, gyvulių augintojų bei žemdirbių gyvenvietė archeologine medžiaga pranoksta net Vilniaus Žemutinės pilies ar Kernavės tyrimų rezultatus.

Šiame pasakojime sužinosite, kodėl žmonės kelis šimtmečius gyveno palyginti nepalankioje žemdirbystei vietoje, kokius augalus, gyvulius augino, ką medžiojo ir kitas įdomybes.

Gintaro faktorius

Kukuliškių archeologinį kompleksą (piliakalnį su įtvirtinta gyvenviete, užimančius apie 2 ha plotą) tyrinėjantys Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai kelia hipotezę, jog VIII-V a. pr. Kr. žmones ant nederlingos Litorinos jūros terasos įsikurti paskatino gintaras.

„Žemė šioje aplinkoje tikrai nėra tinkamiausia žemdirbystei, o mes juk kalbame apie vėlyvojo bronzos amžiaus bendruomenę, kuri buvo sėsli ir užsiėmė būtent žemdirbyste bei gyvulininkyste. Visų septynerių kasinėjimų sezonų metu gyvenvietėje rasdavome įvairaus dydžio neapdirbto ir apdirbto gintaro žaliavos gabalų, šimtus jų. Vadinasi, žmonės pajūryje rinko, gaudė gintarą ir nešėsi jį namo“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo tyrimų vadovė dr. Miglė Urbonaitė-Ubė.

Gintaras buvo esminis faktorius, dėl ko žmonės apsigyveno skurdžioje žemėje.

2020-ųjų vasarą vykusių tyrimų metu mokslininkai aptiko net gintaro lobį: 6 stambius neapdirbto gintaro gabalus, kurie buvo tikslingai paslėpti po pastato konstrukcijomis.

„Žaliavos – šimtai fragmentų, tačiau tik šiemet pagaliau pavyko rasti ir keletą dirbinių, kurie labiausiai mus nudžiugino. Juos aptikome pastato viduje. Vienas – trapecijos formos, apie 3 cm ilgio ir 2,5 cm pločio kabučio fragmentas, taip pat kitokių formų dirbinių dalys.

Specialistai pagal galimus analogus kitose Europos bronzos amžiaus gyvenvietėse bandys atkurti, kaip atrodė sveiki dirbiniai. Greičiausiai tai buvo papuošalai. Neatmeskime tikimybės, kad jų ateityje rasime ir daugiau, nes tik šiemet pirmą kartą patekome į pastatų vidų, o ankstesniais metais kasinėjome gyvenvietės, pavadinkime, kiemą, dėl to ir neaptikome žmogaus rankomis pagamintų gintarinių artefaktų“, - svarstė mokslininkė.

Visų šiemet rastų gintarinių papuošalų fragmentų tyrėjai kol kas nelinkę viešinti, kol ši vertinga medžiaga dar nėra išsamiau identifikuota, pristatyta pirmiausia mokslinei bendruomenei, tačiau ateityje skaitytojai galės su ja susipažinti bei sužinoti naujausias įžvalgas.

Taigi, Baltijos auksas Kukuliškių gyvenvietės bendruomenei buvo tapęs kertiniu faktoriumi, kodėl žmonės, užuot įsikūrę derlingoje žemėje toliau į rytus nuo Baltijos jūros, pasirinko smėlėtą, į šlapynę pereinančią prieš 8 tūkst. metų tyvuliavusios Litorinos jūros buvusią terasą.

Ši aplinkybė – itin svarbi, nes įrodo gintaro kelio egzistavimo tąsą: Baltijos auksas buvo mainų su kitomis žmonių bendruomenėmis, tolimesniais kraštais objektu nuo akmens amžiaus, ir tik bronzos amžiuje gintaras dabartinės Lietuvos teritorijoje kažkur tarsi „išgaravo“.

„Akivaizdu, kad niekur jis nebuvo dingęs, tiesiog trūko tyrimų. Dabar turime stiprių įrodymų, jog Lietuva išties yra gintaro kraštas: ši žaliava buvo svarbiausia prekė nuo akmens amžiaus iki viduramžių. Labiausiai mes žinome vadinamojo Gintaro kelio istoriją Romos imperijos laikais, kuomet I-IV a. iš dabartinės Lietuvos gintaras per prekybos centrus Sembos pusiasalyje keliaudavo į didžiausius gintaro apdirbimo centrus Akvilėjoje ir kitur. Kukuliškių tyrimai atskleidė, kad gintaras keliavo ir bronzos amžiuje“, - teigė M. Urbonaitė-Ubė.

Anot jos, didžiausią Baltijos aukso poreikį jautė žmonės Skandinavijoje. Svarstoma, jog būtent gintarą žmonės mainė į bronzą, kurios dirbinių kol kas Kukuliškiuose nepavyko rasti. Tiesa, pastatuose aptikti du mediniai bronzinių kirvukų kotai, bronzos liejimo formelės fragmentas.

Sunkus darbas

Vien gintaru ir bronza gyvas nebūsi, todėl Kukuliškiuose pagrindinė žmonių ūkinė veikla buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė, taip pat žvejyba.

„Ankstyvajame bronzos amžiuje dar vyravo panašus gyvenimo būdas kaip akmens amžiuje, žmonės daugiausiai vertėsi gyvulininkyste, o vėlyvajame bronzos amžiuje jau įsigali sėslus gyvenimo būdas, žemdirbystė. Tai yra pirmasis mūsų regione istorijos etapas, kuomet žmonės nustojo klajoti. Pajuokausiu, jog Kukuliškių gyvenvietė – tarsi mūsų nedidelės agrarinės valstybės ištakos“, - teigė archeologė.

Atlikus iš gyvenvietės paimtų žemių makrobotaninius tyrimus nustatyta, kad minėtoje vietovėje VIII-V a. pr. Kr. sėti bei auginti miežiai (tai buvo pagrindinė grūdinė kultūra), kviečiai (paprastieji ir lukštiniai dvigrūdžiai), rugiai, spelta, avižos, soros, žirniai, pupos, valgomieji lęšiai, sėjamieji vikiai, linai.

Taip pat rastos kitų augalų dalys: augo gelsvosios, plaukuotosios, paprastosios, lapinės viksvos, karpažolės, kiškiagrikiai, vikiai, vijokliniai pelėvirkščiai, daržiniai lipikai, baltosios balandos, šerytės, didžiosios dilgėlės, karklavijai.

Labai mėgo lazdyno riešutus: jų kevalais nuklotos visos namų grindys. Valgė miškinių obelų vaisius, avietes, rasti šermukšnių obuolėliai.

Įdomu yra tai, kad pagal šią medžiagą mokslininkai, lygindami Kukuliškių radinius su dabartine ekosistema, galės tiksliai matyti, kaip per tūkstantmečius keitėsi Lietuvos pajūrio flora, dirvožemis ir klimatas.

Pasak M. Urbonaitės-Ubės, kadangi dirvožemis Litorinos jūros terasoje buvo nederlingas, žemę nuolat ir gausiai reikėjo tręšti gyvulių mėšlu, arti.

„Todėl mūsų rasti galvijų kaulai yra labai susidėvėję greičiausiai dėl sunkaus darbo. Augino avis, ožkas, kiaules, arklius, kitus galvijus. Taip pat medžiojo: esame radę elnių, briedžių, net meškos ir meškiuko kaulų. Šiemet – ir lapės kaukolę. 

Labai mėgo lazdyno riešutus: jų kevalais nuklotos visos namų grindys.

Vamzdiniai kaulai būdavo perpjaunami išilgai, kapojami: žmonės valgė maistingus kaulų čiulpus. Apskritai aptikome labai daug apdirbtų gyvulių ir žvėrių kaulų, iš jų, taip pat ragų pagamintų dirbinių: kaulinę ylą, elnio rago kaplį ir kt. Po šiųmečių tyrimų gyvenvietėje rastų gyvūnų rūšių įvairovė pasipildys drastiškai“, - tikino mokslininkė.

Dar vienas amatas – žvejyba, ir namų viduje rasti žuvų kaulai, žvynai atskleidė, kad žūklė buvo vienas svarbiausių užsiėmimų.

„Esame radę ne tik pavienių kaulų, žvynų, bet ir šimtus puodų šukių: pagal jų vidinėse sienelėse išlikusius lipidus nustatyta, kad didžiąją maisto raciono dalį sudarė jūrinės kilmės produktai: otai, eršketai, starkiai, karšiai, kuojos, galbūt ruoniai ir kt. Ši aplinkybė ir vėl daro takoskyrą tarp Kukuliškių gyvenvietės bendruomenės ir kontinentinės dalies žmonių mitybos, gyvenimo būdo ypatybių“, - pastebėjo pokalbininkė.

Ypatingi radiniai

Minėta, jog dėl daugiau nei metrą siekiančio smėlio sarkofago ir po juo esančios drėgnos terpės Kukuliškiuose nepaprastai gerai išliko organinė medžiaga, o tai yra itin retas, net unikalus reiškinys. Mokslininkai viliasi, kad po išsamių tyrimų laboratorijose bus galima atskleisti daugiau įdomių faktų.

Pavyzdžiui, viename iš pastatų rastas greičiausiai seniausios Lietuvos istorijoje (iki šiol šiuo statusu galėjo didžiuotis 700-600 m. pr. Kr. datuojami radiniai Luokesų polinėje gyvenvietėje Molėtų rajone) tekstilės fragmentas, todėl artimiausiu metu sužinosime, iš kokios medžiagos bronzos amžiuje žmonės audė ar mezgė.

„Radome ir apdirbtos odos fragmentų, kurie taip pat bus ankstyviausi mūsų šalyje. Yra ir labai keistų, kol kas neišaiškintos paskirties radinių: pavyzdžiui, keraminio disko su gnaibytomis nagų žymėmis fragmentai. Arba specialiai, dėl nežinomų priežasčių įkastas apie 15 cm iš žievės pagamintas dubenėlis su įvairiais daiktais jame“, - informacija dalijosi archeologė.

Ji pastebėjo, jog kol kas galima pasakoti apie radinius tik preliminariai, kadangi artefaktų – tūkstančiai, ir visi jie laukia atskirų sričių specialistų tyrimų.

Tęsinys – ČIA.