Neblėstanti gintarinio skridinio magija

Toks buvo ir gintaro skridinys. Daugiausiai mūsų protėvių - aisčių gyventose teritorijose aptinkamas amuletas. Dekoruotas mažytėmis, išgręžtomis duobutėmis, kurios suformuodavo kryžmą su zigzago ar duobučių eilių apvadais kraštuose. Tokie dirbiniai rasti Kuršių mariose, Būtingėje, Šventojoje, Telšių rajone.

Iš pažiūros prieš penketą tūkstančių metų pagaminti papuošalai atrodo kaip tų laikų vaizduojamojo meno rūšies reliktai, tačiau skridiniuose užkoduota daug įdomesnė ir labai prasminga informacija. Ją bando įminti ne viena mokslininkų karta, todėl papasakoti galima tik versijas.

Gintariniai diskai simbolizavo saulę, šviesą, ginančią nuo tamsos ir priešiškų jėgų.

Saulės kultas

Gintaro skridiniai – tai dažniausiai iš geltono gintaro žaliavos kruopščiai pagaminti lęšio formos dirbiniai su išgręžtomis skylutėmis viduryje pakabinimui (arba be jų). Lietuvoje visi tokie radiniai siekia akmens amžių (neolitą), tad titnaginiais įrankiais buvo pagaminti prieš 5 tūkstančius metų.

Pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į paties amuleto formą: ji – disko pavidalo, t. y. kaip lęšis. Geltonas, prieš šviesą žaižaruojantis ir blizgantis kabutis – tarsi mažytis saulės modelis. Būtent su šiuo dangaus kūnu ir siejama viena iš gintaro skridinio paskirčių.

„Vėlyvojo neolito gintariniai skridiniai yra vieni iš būdingiausių pietrytinio ir rytinio Baltijos jūros regiono dirbinių <...>. Skridiniai yra vieni iš nedaugelio neolito papuošalų-amuletų, visuomet gausiai dekoruotų geometriniu ornamentu. 

Jie buvo puošiami dvigubomis ar net trigubomis smulkių duobelių kryžmomis centre ir duobelių eilėmis pakraščiuose. 

Manoma, kad skridinių dekoras ir forma buvo susiję su saulės simbolika (kultu) ir kad tai buvo ir keturdalio pasaulio modelio grafinė išraiška“, - knygoje „Lietuvos priešistorės gintaras“ (2007 m.) rašė archeologė prof. dr. Audronė Bliujienė.

Juodkrantėje veikusiai firmai „Stantien & Becker“ Kuršių mariose 1862-1890 m. pramoniniu būdu kasant gintarą buvo rasta apie 30 gintaro skridinių. Tai buvusios senovės gyventojų aukos dievams.

Tačiau dėdavo skridinius ir į kapus (dažniausiai – vyrų). Saulė reiškė pomirtinio pasaulio vaizdinį (šviesą): tai įrodo akmens amžiaus palaidojimai, kai lęšio formos gintaro artefaktų randama kapuose. Pvz., dab. Latvijoje, Zvejniekų kapinyne, buvo aptiktas, spėjama, žynys, kuriam gintaro skridiniai įsprausti į molį ir uždėti ant akių.

Panašų motyvą randame Antikos laikais: graikai savo mirusiuosius laidojo šiems ant akių dėdami po monetą, skirtą pomirtinio pasaulio (Hado) upės Stikso keltininkui Charonui kaip užmokestis.

„Kaip teigia Zvejniekų kapinyno tyrinėtoja Ilga Zagorska, gintariniai diskai ant akių akmens amžiuje mirusiesiems dėti neatsitiktinai – to laikotarpio bendruomenėse jie galėjo turėti amuletų, ginančių nuo tamsos ir priešiškų jėgų, simbolizuojančių šviesą ir netgi saulę, prasmę.

Jau pats gintarinių skridinių, kaip vienos iš sudėtingo laidojimo ritualo dalies, naudojimas verčia mus mąstyti apie ypatingą šios medžiagos vietą to meto bendruomenių simbolikoje“, - knygoje „Biržulis. Medžiotojai, žvejai ir senieji žemdirbiai X-II tūkstantmetyje pr. Kr.“ (2016 m.) rašė prof. dr. Adomas Butrimas.

Šiam tyrinėtojui pavyko suregistruoti 37 kryžma ornamentuotus gintarinius skridinius (archeologinius radinius) nuo 2,5 cm iki 10-11 cm skersmens. Paplitimas: Lietuvos, Latvijos, Lenkijos, Vakarų Ukrainos teritorijos.

Pasaulio modelis

Galima kelti įvairias interpretacijas, versijas: ką gi galėjo reikšti toji kryžma gintaro skridiniuose? Daugelis tyrinėtojų laikosi nuomonės, jog tai – keturdalio pasaulio modelio išraiška. 

Toks dekoro motyvas būdingas visam šiaurės, šiaurės rytų, rytų ir pietryčių Baltijos jūros regionui.

Keturi metų laikai: pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Keturios pasaulio dalys: šiaurė, rytai, pietūs ir vakarai. Dvi saulėgrįžos (Kalėdos ir Rasos, arba Joninės) ir du lygiadieniai (pavasario ir rudens). Rytas ir vakaras, diena ir naktis. Keturios mėnulio fazės. O gal net keturi elementai: oras, vanduo, ugnis ir žemė.

Be kita ko, kryžmos, kaip keturdalio pasaulio modelio simbolio, motyvas išliko gana ilgai. Pavyzdžiui, VI a. pab. – VIII a. kuršių moterys prie diržo nešiojo amuletą: žalvarinį, sidabrine plokštele dengtą diską, kuriame būdavo juvelyro iškalta ornamentuota kryžma.

Įdomią gintaro skridinio paskirties versiją šių eilučių autoriui yra pasakojęs kuršiu save vadinantis šventojiškis Mikelis Balčius (gim. 1948 m.). Anot jo, akmens amžiuje žmonės pasaulį įsivaizdavo plokščią, todėl skridinys yra tarsi sumažintas pasaulio modelis.

Esą skylutė skirta ne vien praktiniam amuleto pakabinimui perkišant virvutę. Neva tikėta, kad žmogus gyvena vienoje pasaulio (skridinio) pusėje, o kai miršta – pralenda pro skylutę ir toliau gyvena kitoje pusėje. Nemirtingumas.

Žinoma, tai graži savamokslio, bet labai didelį akademinių žinių bagažą sukaupusio ir gerbiamo priešistorės tyrinėtojo M. Balčiaus (jis išaiškino akmens amžiaus gyvenvietes Šventojoje, yra paskelbtas Palangos miesto garbės piliečiu už nuopelnus krašto istorijai, archeologijai) versija. Galima ja tikėti, galima – ne. Amuletų magija juk tiesiogiai susijusi su tikėjimo galia...

Kryžmos ornamentas skridinyje – tai keturdalio pasaulio modelio išraiška.

Įžvelgia kalendorių

Vienas gražiausių ir sudėtingiausių, paslaptingiausių yra Telšių rajone esančioje Daktariškės senovės gyvenvietėje prie Biržulio ežero aptiktas skridinys. Jis dekoruotas itin įmantriai: iš vienos pusės – kryžmos ir trikampių (jie galėjo reikšti saulės spindulius) ornamentais, o kitoje – titnaginiu aštriu įrankiu išraižytomis linijomis.

Minėtą gyvenvietę tyrinėjęs A. Butrimas svarstė, jog priešistorės žmonės galėjo užkoduoti mums dabar sunkiai iššifruojamus simbolius. Esą negalima į skridinių dekorą žvelgti tik kaip į estetinės funkcijos motyvą.

„Daugeliu atvejų tokių skridinių ar saulės diskų analizė mokslininkams leidžia kelti hipotezę, kad abi šias puses reikėtų sieti su saule ir mėnuliu. Be abejo, šviesos ir tamsos kitimo misterija to meto žmogui buvo svarbi.

Įdomu tai, kad analizuojant Daktariškės skridinį vienoje pusėje įžvelgėme besikartojantį skaičių 25, o kitoje – 8. Tuos pačius skaičius matome ir ant Trundholmo (Danija – aut. past.) saulės disko.

Tam tikrų skaičių pasikartojimas ritualiniuose kontekstuose ar ant jiems skirtų daiktų rodo, kad diskų, ornamentuotų kryžma ir trikampiais, kūrėjai bei naudotojai sekė kalendorių, sugebėjo skaičiuoti, ir tai leido jiems organizuoti ar kontroliuoti juos supantį pasaulį, nustatyti saulės ir mėnulio kelionių cikliškumą.

Šie diskai – tai ir aukšto statuso visuomenės narių simboliai, ir kalendorinių švenčių laiko nustatytojai – vidurvasario ir viduržiemio švenčių skelbėjai“, - knygoje „Lietuvos gintaro tūkstantmečiai“ (2016 m.) rašė A. Butrimas.

Meistriškumas

Be kita ko, naudojant vien titnaginius ir kitokius įrankius, akmens amžiuje pagaminti dailaus lęšio formos gintaro diską, jį dekoruoti visai nebuvo paprasta.

„Užduotį neolito laikų dizaineriui dar labiau apsunkino tai, kad visą šią duobučių skaitlingą sistemą reikėjo įtalpinti į labai mažą plotą: skridinio (Daktariškės – aut. past.) skersmuo siekė tik 3,6 cm, o dar dalis ploto buvo prarasta dirbinio centre išgręžus skylę. Taigi belieka stebėtis juvelyro meistriškumu ir puikiais skaičiavimo įgūdžiais“, - rašė A. Butrimas.

Išgręžtas piltuvėlio formos duobutes užpildydavo įvairiu tamsiu mišiniu: tokiu būdu geltoname diske taškuotas ornamentas dar labiau išsiskirdavo. Duobučių užpildui naudodavo medžio anglies dulkių ir vaško mišinį, dervą.

Gintaro skridinių kopijas arba į juos panašius, pagal atrcheologinius radinius pagamintus amuletus meistrai kuria ir šiais laikais: juos noriai nešioja žmonės, gerbiantys baltiškąjį pradą, savo prigimtį bei tikintys... amuleto apsauga. 

O gal lydėsiančia sėkme. Kad ir kaip ten būtų, XXI amžiuje ant kaklo dėvimi tokie gintaro kabučiai tiesia nematomus tiltus į mūsų turtingą, įdomią, savitą istoriją, pabrėžia mūsų identitetą pasaulio tautų mozaikoje.