Neįsileista Arvydo Juozaičio knyga: Lietuva liks Lietuvoje, kol joje švies Kauno saulė

(Pirmoji knyga dėl jau pamirštų priežasčių liko nepabaigta ir kažkur pasimetusi namų bibliotekos netvarkoje.) Antroji „Kauno saulės“ dalis skaityta su pieštuku rankose.

Apie intrigą

Intriga kilo, respublika.lt perskaičius pokalbį su Arvydu Juozaičiu: „Kauno saulė“ neįsileista į Vilniaus knygų mugę, nors ją pristatyti, diskutuoti buvo pasirengę du  Lietuvos filosofai, viešieji intelektualai – Gintautas Mažeikis ir Vytautas Rubavičius.

Neįsileista A. Juozaičio knyga? Tai jau – šis tas, kažkas panašaus į Juozo Baltušio kelionių knygos po Ameriką „Tėvų ir brolių takais“ ar Aleksandro Solženycino apysakos „Viena Ivano Denisevičiaus diena“ pašalinimą iš viešųjų bibliotekų ir nutrėmimą į spec. fondus praeito amžiaus septintajame dešimtmetyje.

Tokia žinia paskatino susirasti knygą interneto parduotuvėje, pasiimti pieštuką į rankas ir dar kartą suprasti, kodėl rašytojas, visuomenės veikėjas, vienas iškiliausių Sąjūdžio žmonių yra išstumtas iš visų, vadinkime, sisteminių žiniasklaidos kanalų, forumų, o etikečių ant jo plačios – olimpinių žaidinių medalininko – krūtinės priklijuota visa kolekcija.

Žmogus stumiamas į visuomenės gyvenimo paraštes, kuriose, beje, šiandien, kaip ir tais baisiais laikais, koncentruojasi ir protas, ir sąžinė.

Apie paraštes

Sunku apibrėžti A. Juozaičio parašytų miestų epų (Kaliningrado/Karaliaučiaus, Rygos, Klaipėdos/Mėmelio, Kauno) žanrą, kurių įvairovė: esė, biografinė apybraiža, prisiminimai – suformuoja savitą autoriaus stilių – juozaitišką. Žanrų sinergija perauga į energiją.

Pagaunu save galvojant, kad A. Juozaičio miesto epai (ypač antroji „Kauno saulė“) yra užrašyti paraštėse.(1)   

Pastebėjimai, įžvalgos, minčių šuoliai, provokacijos, netikėtos aliuzijos, sugretinimai, deklaracijos, kelionė per amžius, sentimentai, pabaksnojimai ir dar daug to, kas leidžia rašytojui išgauti chemiją, kuri skaitytojui ir kojas gali pakirsti.

Kas slypi toje marginalinėje teksto erdvėje, kokių prasmių galima surasti, autoriaus žodžiams susiliejus su skaitytojų žinojimu ir asmeninėmis patirtimis?

Paraščių žanro įspūdį sustiprina autoriaus epuose naudojamos įžangos „vigilijos“ – budėjimai. „Kauno saulės“ vigilijose posėdžiauja „Knygų ministerijos“ lankytojai – keturi muškietininkai: miruoliai, literatūrinis personažas ir Rašeiva. Kelionėje po „Karalių miestą be karalių“ (Karaliaučių) skaitytojus lydi Varnas (gal dar iš Edgaro Alano Po epochos), o Klaipėdos palėpėse ir akligatviuose su autoriumi postringauja ir kartu po miestą keliauja Kaminkrėtys. „Kauno saulės“ vigilijose tokios mistikos žymiai daugiau – visa „Knygų ministerija“.

Kas yra Kaunas, svarsto skaitytojas kartu su paraščių miruoliais/dvasiomis: spekuliantų, banditų, kunigų seminarijos, krepšinio, zoologijos sodo, paleistuvių, smetoniškai lenkiškų poniučių miestas?

„Kaunas buvo mužikas, bet tam mužikui teko iš naujo atgaivinti Lietuvos sostinę, be kurios nėra istorijos“, – teigia A. Juozaitis.

„Kaunas karalių miestas?“, – užrašiau klaustuką knygos puslapio paraštėje. Ar visas Lietuvos XX a. yra Kauno amžius – lietuviškas amžius?

Apie miesto dvasią

Miestų epuose A. Juozaitis ieško vietos dvasios – genius loci – kuri „Kauno saulėje“ įvardijama lux kaunensis.

Kažkodėl tą genius loci įsivaizduoju kaip paukštę, lekiojančią virš stogų, ūksminguose parkuose, pasirodančią žmonių sambūriuose arba tupinčią svajokliui ant peties. Ištrinkelizuotose erdvėse ši paukštė neskraido.

Kauno Lietuva nėra ataušę barščiai, – pasakoma „Knygų ministerijoje“. „Vilnius sukasi aplink Kauną kaip apie saulę. Vilniaus Lietuva pasiklystų kosmoso platybėse, jeigu Kauno saulė nelaikytų jo savo traukos lauke ir nepriverstų aplink save suktis“, – taip plačiu mostu pirmosiomis knygos pastraipomis kerta autorius.

Knygoje lux kaunensis ieškoma, apmąstant Prisikėlimo bažnyčios idėją, kuri „spinduliavo šviesą nelyginant tikras „Laimės žiburys“, taip pat – pirmosios Dainų šventės Žaliakalnyje reikšmę, nes „tais laikais dainų lietuvis mokėjo ne dešimt ir ne penkiasdešimt – žemė gaudė nuo dainų“.

Ar Lietuva be dainų švenčių buvo nelietuviška? – užrašiau klaustuką.

Gal nuo tų, jau tarybinių/sovietinių, dainų švenčių ir prasidėjo dar vienas Lietuvos atgimimas? O gal tai – tik skambanti puodynė iš prasto molio?

Kauno paukštė turėtų būti kažkuo ypatinga, nes skraido mieste, iš mužiko virtusiame Mažuoju Paryžiumi, „Knygų ministerijos“ posėdžiautojų pastebėta, kad Kauno šviesa nuo bažnyčių bokštų ar nuo Aleksoto kalvų krenta įstrižai – ne stačiu kampu, ne gulsčia linija, o įstrižai. „Kaunas įstrižai žvelgia į dangų ir dangus įstrižai mato Kauną.

Žvaigždės į Kauną krenta įstrižai“, – užrašyta pirmojoje knygos vigilijoje. Ir visa A. Juozaičio knyga, sutalpinusi daugybę faktų ir iškilių žmonių biografijų, yra įstriža – daugiažanrė, daugiaprasmė ir misteriška.

Nelengva dvasių medžioklė, todėl A. Juozaičiui – Idealistui ir ilgųjų nuotolių bėgikui – tenka įveikti distanciją nuo epochos iki epochos, šokinėti per kliūtis. Ta pati lemtis nutinka ir knygos skaitytojus, tačiau jie, skirtingai negu autorius, bet kada gali ją pakeisti.

Apie Kauno velniavą

Keliaudamas pagal įstrįžai į miestą krentančius Saulės ir žvaigždžių spindulius A. Juozaitis atranda Kauno Lietuvos išlikimo formulę.

„Senoji Kauno karta geriau negu kur kitur Lietuvoje žinojo, kaip reikia kovoti už būvį. Kaip?

Paprastai, net elementariai – aiškinti augančiai kartai, kad ji geriausia Lietuvoje, neišvykusi nei į Vakarus, nei į Vilnių, kad ji auga laikinojoje sostinėje ir lieka saugoti valstybingumo pamatų“, – dar paaiškinama, kad mūsų/jūsų vaduoti neateis jokie amerikonai, o komunistai atėjo ilgam.

„Baisu, bet prisitaikymas reiškė išlikimą.“

„Kauno saulės“ puslapiai apie kaunietišką prisitaikymo/išlikimo dvasią intriguoja ganėtinai paradoksaliomis/gyvenimiškomis tiesomis: „Stenkis, žmogau, gerai gyventi bet kokiomis sąlygomis.

Gerai pagyvenau – visus apmoviau“, – toks Antano Žmuidzinavičiaus, lietuviškos dailės patriarcho, stovėjusio greta Tautos vado Antano Smetonos, o 1946 (!) metais gavusio TSRS nusipelniusio meno veikėjo vardą, „Velnių muziejaus“ įkūrėjo, gyvenimo credo.

Kaip taip būna, kad „žmogus, artimas imperatoriui“, Lietuvos šaulys Nr. 1, akimirksniu tapo sovietų numylėtiniu, klausia autorius, tęsdamas posėdžius „Knygų ministerijoje“, lesiodamas iškilių kauniečių biografijų faktus ir pasakydamas, kad „atminties praradimas dabar primena epidemijas, kai išmirdavo pusė šalies gyventojų“.

Pasirodo, kad paukštė – genius loci – ne visada pasirenka žmones svajoklius. „Tuštumos nėra – ją užpildo žmogus. Užpildo net nuolaužomis“, – primena rašytojas.

––

„Kauno saulė“ yra iš tų kūrinių, kurie perskaitomi vienu ypu.

Būtent taip, pajaučiant marginalijų virpesius, yra skaitomos „paraščių knygos“. Kažkodėl prisiminiau Sigito Gedos „paraštinį“ romaną eilėmis „Žalio gintaro vėriniai“: lyg ir „velniai žino apie ką“, o prisimeni dešimtmečiais.

Toks ir A. Juozaičio paskutinis miestų epas, suvertas iš daugybės faktų, biografijų, situacijų, dialogų, senų užrašų, iliustracijų – iš pradžių pajaučiamas, po to – suvokiamas. Įtraukdamas skaitytojus į intelektualinį žaidimą/provokaciją, rašytojas kartu su jais apmąsto Lietuvą. O knyga baigiama trumpai ir aiškiai: „Įsisiaučiant kosmopolitizmui ir įvairaus plauko „izmams“, Lietuva liks Lietuvoje, kol joje švies Kauno saulė.“

–-

1. Paraštės – tai laisviausių asociacijų, reakcijų, spėjimų, ironijų sklaidos zona; tai intelektualių pasimėgavimų, vaizduotės intrigų aglomerinis landšaftas.

Paraštės yra vieta, kur susikerta daugelis autonominių diskursų, skirtingi tekstologiniai ir kultūriniai sluoksniai. (Gintautas Mažeikis. Minčių voratinkliai.

Paraštės. Saulės delta, 1999, psl.7.)