Kol tėtė maldavo grūdus, aš slampinėdavau Klaipėdos gatvėmis. Smalsiai blizgiomis akutėmis tyrinėjau miestą. Kiekviena detalė mane įtraukdavo į žaismingais raštais papuoštas namų sienas. Kretingoje mes neturėjome gražių statinių. Tik bažnyčią. Todėl mano pomėgiai buvo vykti į Klaipėdą arba sekmadieniais apsivilkus baltinius didžiuotis savojo miestelio bažnyčia.
Klaipėda mane traukdavo ir savo šurmuliu. Jos akmenimis grįstomis gatvėmis nuolat dardėdavo vežimai ar automobiliai, lakstydavo daugybė linksmai klegančių vaikų, o šiuos gaudydavo jų mamos. Man patiko stebėti net tuos nuolat susirūpinusius, rimtus džentelmenus, kurie dideliais, pasitikinčiais žingsniais tikriausiai kiūtindavo kaip visad nusivylę verslo nenusisekimais ar dar kuo...
Labai mylėjau šį miestą su kiekviena jo malonia ar niūria emocija! Žinoma, didžiavausi ir būdamas kretingiškiu, bet vis kažkokia kibirkštėlė traukė mane Klaipėdos link.
Kartą besėdint ant Biržos tilto, kojomis tabaluojant virš tyvuliuojančios Danės upės ir stebint judraus tilto šurmulį jos skaidriame atspindy, man lyg iš dangaus nukrito raktas, atrakinęs seniai mano širdyje slypėjusią paslaptį, - noriu tapti architektu!
Juk tai būtų nuostabu! Pastatyčiau žvilgančią paštinę ar kultūrnamį Kretingoje. Renovuočiau jos trobeles ir pristatyčiau naujų. Paversčiau Kretingą tokiu širdžiai mielu miesteliu kaip Klaipėda... Suspindėtų išraiškingas teatras ir pačioje Klaipėdoje... Į šį teatrą žmonės suvažiuotų iš atokiausių Lietuvos pakraščių.
Klaipėdoje mane pagaudavo įkvėpimas kurti. Neretai atsisėdęs kalnely ant trinkelių žiūrėdavau į atsiveriančią Klaipėdos panoramą ir matematikos sąsiuvinio gale paišydavau pastatus. Iš pradžių jie nebuvo itin patrauklūs akiai, tačiau bėgant laikui tobulėjau ir jie išties tapdavo kažkuo ypatingi. Labai savimi didžiavausi.
Baigęs mokyklą norėjau užsienyje studijuoti architektūrą, tačiau nebuvo nei finansinių, nei politinių galimybių, tik jaučiau, kad metas pokyčiams... Pokyčiams, nuo kurių mums visiems bus geriau. Ėmė sklisti kalbos apie Klaipėdos krašto atvadavimą iš Prancūzijos valdžios.
Mano draugai ir aš pradėjome bendrauti su Lietuvos šaulių sąjunga. Tiesa, savo tapatybių neatskleidėme saugumo sumetimais. Tapome Mažosios Lietuvos savanoriais.
1923 m. vidurnaktį iš sausio tryliktosios į keturioliktąją gavome įsakymą užimti Klaipėdą. Tą naktį su bendražygiais buvome Klaipėdos uoste. Mūsų komandai pavyko jį užimti, tačiau aš buvau pašautas prancūzų kareivio.
Gulėdamas, ranka graibydamas akmens grindinį, prisiminiau visą kupiną meilės ir įspūdžių laiką, praleistą Klaipėdoje.
Prisiminimai numirgėjo Danės upės vandens atspindy. Pasijutau tikru klaipėdiečiu.
Veikiausiai tie nostalgiški atsiminimų man ir padėjo išgyventi tą skausmą, kuris taip draskė mano kūną, bet buvo nepalyginamai silpnesnis už harmoniją, tekėjusią mano krauju.
Rašyti komentarą