Ruandos vaikams gyvenimą paskyręs kunigas Lietuvoje pasigedo šilumos

Genocidą iš arti išgyvenęs, tūkstančius vaikų globojęs ir jaunimui gyvenimą paskyręs salezietis iki šiol išlieka ištikimas savo misijai – net ir gyvendamas atokiame Kėkštų kaime jis rūpinasi žmonėmis, palaiko ryšį su Ruanda ir tiki, kad svarbiausia žmogui neprarasti atjautos.

Jo gyvenimas – pilietiškumo, socialinės atsakomybės ir tikėjimo pavyzdys, tačiau sugrįžimas į tėvynę dvasininkui atnešė ne tik ramybę, bet ir nusivylimą pasikeitusia visuomene.

Nustebino žmonių šaltumas

H. Šulcas į Lietuvą galutinai sugrįžo prieš pat koronaviruso pandemiją. Lygindamas dabartinę patirtį su 1991-aisiais, kai lankėsi šalyje tik jai atgavus nepriklausomybę, kunigas pastebi skaudų pokytį. 

Anksčiau jis jautėsi taip, lyg visi lietuviai būtų viena šeima – net policininkai gatvėse jam atrodė savi ir artimi. 

Dabar Hermanas teigia, kad žmonės tapo šalti ir susvetimėję. Jis prisipažįsta net bijantis ką nors gatvėje užkalbinti, nes tikisi atšiaurios reakcijos: „Ko nori? Kas tavęs prašė su manimi kalbėti?“

Atvykęs į Kėkštų kaimą ir pasiūlęs vietiniam jaunimui šeštadieniais žaisti krepšinį, jis išgirdo graudų atsakymą – paaugliai tuo metu mieliau renkasi alkoholį. 

Toks susidūrimas su realybe jam priminė jaunystės šunybes Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje, kur pats kadaise krėtė pokštus ir vos nebuvo išmestas, kol galiausiai likimas jį ten sugrąžino jau kaip kunigą kapelioną ir bendrabučio vedėją.

Prisiminimai apie karą ir pasitraukimą

Hermanas su šeima Klaipėdą paliko 1944 metais. Jo vaikystės prisiminimai Lietuvoje blankūs, tačiau pažymėti karo baisumų. Jis puikiai pamena bėgimą iš apsupto Kolbergo (dabar Kolobžegas) galvijų vagonais, degančius miestus ir tragišką tėvo žūtį.

Bėgant link jūros per nuniokotas kapines, tėvas krito kaip maišas ir nebegalėjo kalbėti. Keturių su puse metų vaikas nesuprato, kas nutiko, ir vienas nubėgo prie jūros pas motiną. 

Tik vėliau motina rado mirusį vyrą, numovė vestuvinį žiedą ir kartu su sūnumis atsisveikino. Ši patirtis, lydima rusų lėktuvų šūvių ir slapstymosi už medžių, visam laikui įsirėžė į misionieriaus atmintį.

Misija Ruandoje: tarp meilės ir genocido

H. Šulcas Ruandoje praleido keturiasdešimt metų. Jo pastangomis Muscha kaime buvo įkurta gimnazija, kurioje dabar mokosi 600 mokinių, o sodyboje užaugo karta, tapusi advokatais, mokytojais ir dvasininkais. 

Prie šios misijos prisidėjo ir jo motina Elžbieta, kuri gyveno kartu, augino vištas ir mokė vietos vaikus daržininkystės.

Tačiau misionieriškas kelias nebuvo lengvas. 1994-aisiais Ruandoje prasidėjus genocidui, dvasininkas pateko į valdžios nemalonę. 

Pamokslas apie tai, kad visi – tiek žudomi tutsiai, tiek kiti – yra žmonės, norintys gyventi, buvo iškreiptas. Vietos spauda apkaltino kunigą importavus „Adolfo Hitlerio rasizmą“. 

Hermanas prisimena genocido žiaurumą, kai bedarbiams jaunuoliams už kiekvieną nušautą žmogų buvo mokama po dolerį.

Salezietis patyrė, kad Ruandos žmonės gali būti nepaprastai šilti, bet ir negailestingi. 

Kartą, kai sirgo maliarija, jis paklausė gatvės vaiko, ar kas nors jį nužudytų už 80 eurų. Vaikas nė nemirktelėjęs atsakė: „Penkių eurų užtenka“.

© H. Šulcas supranta, kad jeigu ten nuvyktų, sutiktų nemažai dėkingų žmonių, bet ir nemažai priešų. Daug ką galima padaryti iš gobšumo./Asmeninio albumo nuotr.

Laisvė senelio žemėje

Šiuo metu dvasininkas gyvena savo senelio Frico Hanso Šulco valdose. Nors davęs neturto įžadus jis negali turėti nuosavybės, 65 hektarai žemės priklauso labdaros organizacijai, o po jo mirties atiteks saleziečių vienuolijai. Hermanas sako besijaučiantis laisvas, nes neturi turto naštos.

Kėkštų vienkiemyje vaizdas primena biblinį paveikslą – pievose ganosi trys asilai, palaikantys draugiją šeimininkui. 

Nors kunigas pasigenda pagalbininkų (kaime mažai kas nori dirbti) ir stebisi tautiečių susvetimėjimu, jis nenustoja rūpintis kitais. 

Kas mėnesį jis vis dar perveda pinigų vaikų sodybai Ruandoje, telefonu bendrauja su tenykšte bendruomene ir net nuotoliniu būdu padeda statyti namelius vargšams.

Hermanas Šulcas nesigaili pasirinkęs tarnystės kelią. 

Nors senatvė ir silpna sveikata neleidžia fiziškai grįžti į Afriką, jo gyvenimo prasmė lieka ta pati – padėti tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai, nesvarbu, ar tai būtų Ruandos našlaičiai, ar Kėkštų kaime apsilankantis jaunimas.

© Kėkštų kaime Hermanas turi asiliukų, tad vaizdas kieme lyg iš biblinio paveikslo / Asmeninio albumo nuotr.

Parengta pagal valstietis.lt