Nuoskauda dėl istorinės neteisybės, suvokimas, kad Klaipėdai buvo lemta kitokia dalia

Tęsinys. Pradžia 2021 06 19

Drauge šimtmečius iš kartos į kartą persidavė nuoskauda dėl tokios istorinės neteisybės, suvokimas, kad Klaipėdai buvo lemta kitokia dalia - ir kartu viltis, kad Klaipėda kada nors pagaliau pasieks jai natūraliai priklausantį statusą.

Ši viltis buvo siejama su troškimu ir įsitikinimu, kad kada nors Klaipėda įgis savo natūralų ekonominį užnugarį.

Todėl, pvz., Klaipėdos verslo sluoksniai labai negatyviai reagavo į trečiojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo rezultatus, LDK žemių atitekimą Rusijos imperijai laikydami tragiška klaida.

Pirmojo pasaulinio karo metais, Vokietijai 1918 m. kovą pasiekus pergalę Rytų fronte, klaipėdiečių elitas jau balandį paskubėjo išleisti Berlyne knygą iškalbingu pavadinimu „Klaipėda - Lietuvos uostas“, tuo siekdamas pagrįsti ir užsitikrinti Klaipėdos pirmenybę įsisavinant Nemuno baseino materialinius išteklius.

Viltis buvo atgijusi ir prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, kai klaipėdiečiai vylėsi jų gimtąjį miestą pagaliau įgysiant Rygai prilygsiantį statusą.

Visgi tyrimo pabaigoje pabandysime iškelti ir aptarti klausimą: ar negalėjo viduramžių Klaipėdos raida pasukti kita vaga, o jeigu galėjo - tai kas ir kodėl neleido realizuoti tokios galimybės?

Sovietmečiu mus mokė, esą istorikas negali užsiimti tuščiomis spekuliacijomis „kas būtų, jeigu būtų“, kad tikras istorikas privalo analizuoti ir interpretuoti tik konkrečius faktus.

Neabejotinai tai buvo dar XIX a. 4-ame dešimtmetyje vokiečių istoriko Leopoldo von Ranke iškelto teiginio, kad istoriko uždavinys yra „paprasčiausiai parodyti, kaip buvo iš tikrųjų“ (wie es eigentlich gewesen), parafrazė.

Geležinei uždangai subyrėjus paaiškėjo, kad nerealizuotų galimybių analizė yra jokia nuodėmė, kad variantų „kas būtų buvę, jeigu būtų“ nagrinėjimas yra normalus istoriko darbotvarkės punktas.

Etiologinė prieiga įpareigoja istoriką paaiškinti, kas buvo padaryta ir kodėl, nurodant veiksmus atlikusių žmonių intencijas ir tikslus.

Tačiau lygiai taip pat svarbu išsiaiškinti, kas ir kodėl buvo nepadaryta, identifikuojant tam tikrų veiksmų neatlikusių žmonių motyvus ir tikslus.

Mūsų iškeltą klausimą pagimdė du XV amžiaus įvykiai, iš kurių savo reikšme pagrindinis, bazinis buvo 1410 m. Žalgirio mūšis.

Iš karto pabrėšime, kad istoriškai susiklosčiusios Žalgirio mūšio pasekmės Klaipėdai buvo pats blogiausias variantas: Ordinas buvo sutriuškintas, tačiau Klaipėda pasiliko jo valdžioje, atskirta nuo natūralaus ūkinio užnugario.

Šiame kontekste kyla klausimas - kodėl po Žalgirio mūšio Lietuva nepasinaudojo puikia proga prisijungti Klaipėdą, ar nebuvo padaryta istorinė klaida?

Jau prieškariu buvo išreikšta nuomonė, kad LDK nesugebėjo tinkamai išnaudoti Žalgirio pergalės, o 1422 m. Melno taika, palikusi Ordino rankose vertingiausią Nemuno dalį su jo žiotimis, buvo didžiausia geopolitinė didžiojo kunigaikščio Vytauto klaida.

Klasikine tapusioje A. Šapokos redaguotoje „Lietuvos istorijoje“ LDK valdovams priekaištauta dėl pernelyg didelės orientacijos į Rytus ir beprasmiško jėgų eikvojimo: esą didžiajam kunigaikščiui Vytautui nepavyko prijungti Klaipėdos dėl to, kad jis daug dėmesio skyręs Rytams, svajodamas užimti visą Rusiją.

Būtina pažymėti, kad Vytauto Rytų politikos tikslas buvo paversti Lietuvą galinga ir tarptautiniu mastu pripažinta europietiška karalyste.

Vytauto planuose būsimos Lietuvos karalystės ribos toli gražu neapsiribojo tik Klaipėda ir jos apylinkėmis.

Visgi iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad po Žalgirio bent jau Klaipėdą ir Nemuno žemupį buvo galima be vargo paimti.

Pirmieji metai po didžiojo mūšio liudijo, kad Lietuvos valdovas tuomet tikėjosi priversiąs Ordiną atsisakyti ne tik Žemaitijos, bet ir Klaipėdos ir dėjo nemažas pastangas šia linkme.

Vis dėlto paaiškėjo, kad Ordinas teikė Klaipėdai gerokai didesnę reikšmę nei tikėtasi.

Karine jėga priverstas taikytis, 1422 m. Melno taika jis labai nenoromis atsisakė tik pretenzijų į Žemaitiją.

Rimtas konfliktas su Ordinu tuomet neįėjo į Vytauto planus sukurti suverenią, valdomą europiniu mastu pripažintos dinastijos Lietuvos karalystę.

Pasinaudojęs Lenkijos potencialu Ordino galybei pakirsti, Lietuvos valdovas abejingai reagavo į raginimus pribaigti „amžiną priešą“.

Skubotą pasitraukimą nuo Marienburgo lėmė, matyt, ne tik ir greičiausiai ne tiek šauktinių kariuomenę užpuolusios ligos ir nepritekliai - Vytauto planams realizuoti buvo reikalingas Ordinas ir jo aukštieji globėjai.

Ordinas dabar turėjo tapti eventualiu sąjungininku, o be Vokietijos imperatoriaus paramos buvo neįmanoma atsipalaiduoti nuo unijos su Lenkija ir pasiekti geidžiamą statusą.

Visa, kas galėjo pakenkti santykiams su Ordinu, laikinai buvo atidėta į šalį.

Vardan gerų santykių Vytautas nekreipė dėmesio į nedraugiškus Ordino veiksmus, jam rūpėjo kuo greičiau nustatyti tvirtas sienas su Ordino valstybe.

Pirmojo bandymo realizuoti savo didžiąją politinę programą, kurį sužlugdė Vorkslos katastrofa, metu ir vėliau Ordinui buvo užrašoma Žemaitija, dabar Vytautas masino kryžiuočius siūlydamas jiems Palangą (1426 m. sienų tarp Ordino ir Lenkijos su Lietuva nustatymo peripetijos).

1429-1430 m. Vytautas jau galėjo skinti ilgametės lanksčios ir atkaklios diplomatijos ir nuolatinių kovų vaisius.

Iki galutinio Lietuvos ir jos valdovo suverenumo pripažinimo Europoje buvo likęs vienas žingsnis, tačiau viską nutraukė Vytauto mirtis.

Pasak S. C. Rowello, Vytenis padarė klaidą, mirdamas be gausaus vaikų būrio.

Dar labiau tai pasakytina apie Vytautą, kuris savo politiką ir po Žalgirio mūšio vykdė taip, lyg būtų dar jaunas ar turėtų tvirtą savo kurso tęsimo po mirties garantiją.

Vytautas neišugdė ir nepaliko savęs verto įpėdinio, ir tai galima laikyti didžiausia klaida - visa, kas buvo pasiekta, po jo mirties ėmė irti.

Bus daugiau