Šlepiko knygą ,,Mano vardas-Marytė'' perskaičiau labai seniai. Mėgstu skaityti romanus, parašytus remiantis tikrais faktais. Romanų rašyti nesugebėčiau-neturiu talento, bet knygą apie tikrus prieškario, karo ir pokario faktus iš savo bei vyro giminės galvoju kada nors parašyti. Vis nerandu laiko, nors seniai esu pensininkė, bet esu užsiėmusi. Mano tėvai mėgo sakyti: ,,tas ne žmogus, kuris nėra matęs vargo''.

Už vokietuko įsūnijimą katorga visai šeimai Sibire. O tokio vaiko leidimas į mokyklą reiškė irgi tą patį. Mano mama išaugino vieną atsiskyrusį nuo šeimos ir pasilikusį vardu Erwin Kim, o rašto lietuviškai išmokino jos brolis Pranas. Į mokyklą ar sulaukti šviesesnės ateities raudonojo fašizmo laikais tokiems vaikams buvo užkirstas kelias.