Nutylėti laikai, kai karas vaikus pavertė vilkais (2)

Pasaulis nerimsta, spaudoje vis atsiranda žodžiai grėsmė, neramumai, karas... Pastarasis žodis ir privertė susimąstyti, prisiminti, paskaityti ir pasidomėti. Juk, berods Simon‘as Wiesenthal‘is yra pasakęs, kad šiandienos užmarštis yra vartai, kurie veda į rytdienos nusikaltimus. Nesinori, kad baisūs įvykiai kartotųsi, o jų žinojimas gal gali užverti tuos vartus, pro kuriuos badas ir karas galėtų prasmukti.

Karas yra žiaurus ir negailestingas, jo metu tiek priešai, tiek besiginantys netenka savo artimųjų - miršta ne tik esantys fronto linijoje, bet ir niekuo dėti beginkliai. Ir labiausiai nukenčia vaikai. Žuvus tėvams daugelis nenori prisiimti atsakomybės už našlaičius, nes reikia patiems rūpintis savimi. Tad ne vienam karo metų vaikui, kaip žinoma, teko užaugti dar net nespėjus pasidžiaugti vaikyste. Vienintelė jų svajonė buvo išgyventi ir nemirti iš bado. Štai kas tais laikais buvo svarbiausia... Dabar vaikų norai yra visai kitokie. Nebegalvojame, ar rytoj dar liksime gyvi, nesijaudiname, ar būsime pavalgę ir sotūs, šiltai aprengti. Mūsų mintys sukasi, kaip įsigyti naują išmanų telefoną, kaip gauti daugiau „laikų“. Mes nebegalvojame, kaip išgyventi, o tik mąstome, ką šiandien gausime... Čia ir problema, tampame paviršutiniški, sumaterialėję, nebematome šalia esančių žmonių, nebesistengiame suprasti, atjausti artimo... Gausa ir saugus laikmetis užliūliavo... Tačiau ar tai gerai? Juk netekantis, stovintis vanduo ima rūgti...

O pradėti mąstyti apie gyvenimą ir mirtį, karą ir taiką galima ir perskaičius grožinę knygą - Alvydo Šlepiko romaną „Mano vardas - Marytė“. Autorius, remdamasis žmonių tikrais pasakojimais ir faktais, atskleidė vilko vaikų, kurie patyrė žmonių neapykantą, jautė baimę ir bado skausmą, gyvenimą.

 Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Raudonoji armija įžengė į Rytų Prūsiją su panieka ir didžiule neapykanta. Ten gyvenantys buvo kaltinami dėl nacistinės Vokietijos padarytų nusikaltimų, todėl Raudonosios armijos kariai kerštaudami iš gyventojų atėmė namus bei turtą, prasidėjo smurtas, žudynės, o vėliau ir badas. Iš Rytų Prūsijos vaikai buvo siunčiami arba patys išvykdavo į Lietuvą. Ten jie dirbo pas ūkininkus ir elgetavo, o uždirbtą maistą parnešdavo savo badaujančioms šeimoms. Viena tokių vaikų ir aprašyta romane – Renatė. Jos šeimai pradėjus badauti, mergaitė išvyko ūkininko vežimu į Lietuvą ieškoti maisto. Tačiau ne viskas taip paprasta: teko pakeisti vardą (Renatė tapo Marytė), kęsti tą patį badą, nuo kurio bėgo, šaltį, skriaudas. Buvo suspindęs ir mažas vilties bei šilumos spindulys – po maisto vagystės sutikta jauna lietuvių pora suteikė pastogę ir priėmė kaip tikrą dukrą. Renatė tikėjosi ten pasiliksianti, tačiau nespėjus pasidžiaugti šiltais namais, likimas ją darkart nuskriaudė: už vokietukės - vilko vaiko - priglaudimą šeima išvežama tremtin, o jai pačiai tenka vėl bėgti ir kovoti dėl savo išlikimo. Ši istorija sudomino ne tik mane, bet ir mano bendraamžius. Dauguma net nebuvome girdėję apie vilko vaikų gyvenimą, istorijos momentą, kuris susijęs su mumis, lietuviais.

Tam, kad dar labiau susipažintume su vilko vaikų istorija, mes žiūrėjome  Rūtos Matimaitytės, Lietuvos instituto doktorantės, interviu su romano „Mano vardas -  Marytė“ autoriumi Alvydu Šlepiku, kuris papasakojo apie savo knygos rašymo istoriją, girdėjome kitų žmonių mintis apie romaną ir kaip ši istorija pakeitė požiūrį į gyvenimą. Susitikome nuotolyje ir su pačia Rūta Matimaityte, nes supratome, kad šis žmogus gali daug papasakoti apie Wolfskinder (vok. vilko vaikai). Kaip vėliau sužinojome - neatsitiktinai: jos šeimos vienas narių - vilko vaikas.

Pradžioje R. Matimaitytė papasakojo, kad įžengus Raudonajai armijai nuo atėjūnų žmonės gelbėjosi kaip kas galėjo. Vieni iš Rytprūsių keliavo Aistmarėmis ledu, kiti – laivais. Tačiau šie evakuacijos būdai buvo nesaugūs - didžiulis laivas „Wilhelm Gustloff“ turėjo iš Rytų Prūsijos į Vokietiją nuplukdyti moteris, vaikus, senyvo amžiaus žmones ir sužeistuosius, tačiau buvo subombarduotas ir nuskendo Baltijos jūroje. Bangos pasiglemžė apie 10 tūkstančių žmonių gyvybių.

Vėliau vaikai, išgirdę apie gretimą valstybę – Lietuvą - ir galimybę ten uždirbti ar gauti duonos, norėdami parnešti savo artimiesiems maisto ar bandydami tiesiog išlikti, keliaudavo ten prekiniais traukiniais ar pėsčiomis. Lietuva išbadėjusiems vaikams tapo išsigelbėjimas. Į ją, kaip manoma, pasitraukė net apie 40 tūkstančių vaikų. Dažnai keliaudavo krovininiais traukiniais. Tačiau ir šios kelionės buvo pavojingos - galėjo užsikasusį po anglim pamatyti kariai, o tai reiškė, kad būsi išmestas iš važiuojančio traukinio ar nušautas. O ką jau kalbėti apie žiemą vykstančius traukiniais... Nespėję įlipti į šaltus, nešvarius vagonus, nuspręsdavo, kad tvirtai laikydamiesi iš išorės pasieks tikslą, deja, vaikai tiesiog prie traukinių prišaldavo. O kaip vėliau turėjo būti skaudu tą vargšą nuplėšti nuo vagono... Žiauriausia, kad tai tebuvo vaikai, manę, kad gelbėjasi nuo mirties...

R. Matimaitytė yra pakalbinusi ne vieną dešimtį vilko vaikų. Vieno pokalbio metu pašnekovas jai parodė žaisliuką, kurį iš namų pasiėmė keliaudamas į Lietuvą. Kai būdavo sunku, liūdna ar negražiai pasielgdavo su juo žmonės, pas kuriuos dirbdavo, su tuo žaisliuku kalbėdavosi, pasipasakodavo, kaip jaučiasi. Ir nors daugeliui iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti kaip menkniekis ir visai nereikšmingas daiktas, bet vaikui tai suteikė vilties ir ramybės, nes buvo vienintelis dalykas, išlikęs iš jo namų, kuris priminė šeimą, leido pasijusti nevienišam. Juk atvykę vaikai į Lietuvos kaimus sutikdavo įvairių žmonių: vieni užsiundydavo šunis, kiti suteikė tik nakvynę, o dar kitiems tie namai tapo ir pastovia gyvenamąja vieta. Daugelis vilko vaikų taip ir užaugo Lietuvoje, sukūrė šeimas. Tiesa, nemaža dalis jų buvo beraščiai, kadangi nebuvo leidžiami į mokyklas dėl baimės būti nubaustam už vokietuko prieglobstį ar materialinių išskaičiavimų, neįgijo jokios specialybės ir tapo paprastais kolūkio darbininkais.

Šie žmonės užaugo su baime pasakyti, kad turėjo labai sunkią vaikystę, kad jie yra vilko vaikai iš Rytų Prūsijos, nukentėję nuo Raudonosios armijos. Manė, kad reikia visa tai pamiršti ir, jei niekas to nežinos, bus daug geriau, saugiau. Bet Kovo 11-oji atnešė  ne tik Lietuvos nepriklausomybę, bet ir vilko vaikams laisvę nebijoti pasakyti, kas jie yra ir iš kur kilę. Nuo tada šie žmonės pradėjo ieškoti savo giminaičių, deja, ne vienas ryšių taip ir nebeatkūrė, nes pamiršo savo gimtąją kalbą, nebesusikabėjo. 1991 m. susikūrė vilko vaikus vienijanti bendrija „Edelweiss – Wolfskinder“, kurios tikslas ieškoti žmonių, patyrusių vilko vaiko dalią, padėti jiems rasti gimines Vokietijoje. O ir patys žmonės, matydami, kad ne vienas karo ir pokario siaubą yra patyręs, jaučiasi stipresnis, drąsiau ima kalbėti apie savo istoriją.  Juk, anot paties Alvydo Šlepiko žodžių, nuskambėjusių  Rūtos Matimaitytės laidoje, vilko vaikų tema yra mažai žinoma ir apie ją mažai kalbama. Daugeliui net ir senyvo amžiaus žmonėms Vokietijoje, Lietuvoje bei kitose šalyse šios istorijos yra nežinomos.

 Romanas “Mano vardas - Marytė” mums leidžia įsivaizduoti Rytų Prūsijos vaikų gyvenimo karčią tikrovę pokariu, skatina susimąstyti, kad ne materialius dalykus reikia vertinti, o tai, ko „nepalaikinsi”, ko už jokius pinigus nenupirksi - ramybę,  šilumą, saugumą... Todėl manau, jog svarbu domėtis istorija, tuo, kas buvo - galbūt tada galėsime į pasaulį pažvelgti ne norėtojo, o mylinčio artimą akimis.

Raktažodžiai
Šlepiko knygą ,,Mano vardas-Marytė'' perskaičiau labai seniai. Mėgstu skaityti romanus, parašytus remiantis tikrais faktais. Romanų rašyti nesugebėčiau-neturiu talento, bet knygą apie tikrus prieškario, karo ir pokario faktus iš savo bei vyro giminės galvoju kada nors parašyti. Vis nerandu laiko, nors seniai esu pensininkė, bet esu užsiėmusi. Mano tėvai mėgo sakyti: ,,tas ne žmogus, kuris nėra matęs vargo''.
Irena V., 2021-06-20 20:35
Už vokietuko įsūnijimą katorga visai šeimai Sibire. O tokio vaiko leidimas į mokyklą reiškė irgi tą patį. Mano mama išaugino vieną atsiskyrusį nuo šeimos ir pasilikusį vardu Erwin Kim, o rašto lietuviškai išmokino jos brolis Pranas. Į mokyklą ar sulaukti šviesesnės ateities raudonojo fašizmo laikais tokiems vaikams buvo užkirstas kelias.
Jonas Lietuvis , 2021-06-20 08:43
Sidebar placeholder