O ką Jūs pasirinksite mirties akivaizdoje: tiesą ar meilę?

Taigi „Meilė“ buvo labai, labai laukiama. Pasirodo, ne tik klaipėdiečių. Po pirmosios spektaklio premjeros surengtame spektaklio kūrėjų ir žiūrovų susitikime režisierė A. Duda-Gracz papasakojo, koks lauktas ir komplikuotas buvo šio spektaklio gimimas jai pačiai ir visiems jo kūrėjams.

Režisuoja širdimi

"Kiekvienas režisierius premjerą išgyvena kaip motina kūdikio gimimą. Man tai - specifinis potyris, kurį dabar išgyvenau 54 kartą.

Vienas mano dėstytojų yra pasakęs, kad aš neturiu reikiamų savybių dirbti režisiere, nes režisuoti reikia pirštu, o ne širdimi. Aš režisuoti pirštu nemoku. Kiekvieną kartą spektaklis man sukelia pliūpsnį emocijų. Dalintis jomis iš karto po premjeros labai sunku. Darau tai pirmą kartą, bet Lietuvoje man daug kas vyksta pirmą kartą", - kalbėjo A. Duda-Gracz.

Premjerą sužlugdė mirtis

Režisierė papasakojo, kad šis spektaklis buvo kuriamas su Silezijos teatro aktoriais Katvicuose ir turėjo vadintis „Tiesa“.

"Tai buvo spektaklis apie mirtį. Apie tai, kaip mums sunku su ja susidoroti, kaip mes reikalaujame stebuklo, kai ji ateina. Šis darbas turėjo būti paskutinis mano spektaklis, kuriame liečiama mirties tema ir gana ilgo mano kūrybinio kelio etapo, kurio visi spektakliai buvo susiję su mirties tema, pabaiga. Iki tol mirtis buvo labai stipriai juntama mano gyvenime.

Likus dviem savaitėms iki premjeros tragiškai mirė mano mama. Aš nesugebėjau užbaigti šio spektaklio.

Praėjus trims dienoms po mamos mirties prasidėjo pandemija. Man tai buvo natūralus reiškinys. Kai išėjo mano mama, pasaulis turėjo sustoti - ir jis sustojo.

Praėjus metams dar bandėm sugrįžti prie šio spektaklio Katovicuose, bet aš nesugebėjau ir mano nuostabūs aktoriai mane suprato. Sukūrėme su jais kitą spektaklį, kuris vadinasi „Odisėjas ir kiaulės, arba Mitomano pasaka“ apie tai, kaip neįmanoma sugrįžti namo tuo momentu, kai miršta mūsų tėvai. Apie amžinąją kelionę, kai mes suaugame ir bandome suprasti (ne vertinti) mūsų tėvų gyvenimą", - pasakojo A. Duda-Gracz.

Todėl spektaklis Klaipėdos dramos teatre dedikuotas Silezijos teatro aktoriams.

Iš stebuklo troškimo

Tik toli nuo gimtųjų namų, toli nuo netekties vietos, Klaipėdoje, repetuodama spektaklį apie dailininką Mikelandželą Karavadžą, režisierė ryžosi pabandyti dar kartą imtis šio spektaklio ir padėkojo Klaipėdos dramos teatro vadovui Tomui Juočiui, kad jis išdrįso pakviesti lenkų kūrėjus antrą kartą ir priėmė „Pagrabinį“ spektaklį.

"Stipriai pakeičiau tekstą ir priėjau prie išvados, kad meilė gali nugalėti viską, net mirtį. Man tai pasirodė svarbesnė tema nei pasakojimas apie tai, kaip giliai mes negalime susitaikyti su mirtimi. Mes negalime su ja susitaikyti, nes išlieka stebuklo poreikis.

Dėl to šis spektaklis yra savotiškas stebuklas, jis yra prisikėlėlis kaip Čigonas Kapininis.

Šis darbas dėl įvairiausių priežasčių buvo ypač sunkus, bet jis buvo vertas pastangų", - sakė A. Duda-Gracz.

Kai gyvenimas tampa menu

Po spektaklio žiūrovai režisierės klausė, kodėl jis prilygintas ritualui.

"Spektaklio scenarijus paremtas Naujuoju Testamentu ir parašytas kaip apokrifas. Pakartotinas prisikėlimas, pakartotinas nepavykęs išganymo bandymas.

Scena primena bažnyčią, kurioje žmonės patys išneša dievą ant altoriaus, tačiau tokį Dievą, koks jiems parankus.

Dainorius, Tylioji ir Šūdagalvė - tai yra trys spektaklio ritualo šventikai: Blogis, Gėris ir Tanatas. Tai jėga, kuri perneša žmogaus sielą į kitą pusę. Kiekvieną iš mūsų ji paims.

Mūsų visų gyvenimas yra ritualas: kiekvienas rytas ir užmigimas vakare, krikštynos, vestuvės, bažnyčia, atėjimas į teatrą... Visi esame įkinkyti į ritualą.

Ir šio spektaklio repeticijos turėjo ritualinį pobūdį. Mes repetavome ir auginome personažus miške, griuvėsiuose, atlikome jų iniciaciją prie laužo, tik tada ėmėme statyti spektaklį scenoje.

Spektaklius kuriame pagal tai, ką savyje jaučiame. Kai menas maitinasi gyvenimu, tai gyvenimas tampa menu", - dėstė režisierė.

Ritualas ar balaganas?

Kai kas iš žiūrovų replikavo, kad tai, kas vyko scenoje, labiau panašu į balaganą, o ne ritualą. „Tai kraupiausias spektaklis, kokį mačiau. Koks jame santykis tarp mirties, meilės ir šviesos?“ - nuskambėjo vienas iš klausimų režisierei.

"Meilė yra priežastis, kuri įgalina veikti visus personažus. Visi veiksmai šiame spektaklyje įvykdyti dėl meilės. Nėra nė vieno asmens, kurio priežastys būtų kitos. Aš manau, kad meilė nugali mirtį, bet nemoralizuoju. Aš kuriu spektaklius ir užduodu klausimus.

Ši spektaklis klausia. Jis turi penkias skirtingas pabaigas, bet neturi baigties. Jūs turite atrasti atsakymą.

Spektaklis negali būti objektyvus, jis yra subjektyvus, jis neprivalo patikti, su juo nebūtina sutikti, jis yra dialogas, o ne monologas", - atsakė A. Duda-Gracz.