Paskutinį teatro legendos Rimo Tumino spektaklį atveža į Lietuvą

Lietuvos žiūrovai „Sirano“ pamatys gegužės 28 ir 29 dienomis sostinės „Compensa“ koncertų salėje.

Anot režisieriui artimų žmonių, Lietuvos publikai parodyti dar nematytus jo darbus buvo ir paskutinė R. Tumino valia.

Iki šiol spektaklis už Izraelio ribų rodytas nebuvo, gastrolės Europoje bus trumpos ir išskirtinės - prieš atvykstant į Lietuvą, Gesher teatro trupė jį parodys Vengrijoje, po Vilniaus - tik Rygoje.

Spektakliai Vilniuje bus rodomi originalo - hebrajų - kalba su tiesioginiu subtitrų vertimu į lietuvių kalbą.

Prikelia negyvuosius

„Sirano“, sukurtas pagal prancūzų dramaturgo Edmono Rostano (Edmond Rostand) 1897 metais parašytą pjesę „Sirano de Beržerakas“, kuri buvo parašyta remiantis esą iš tikro XVII a. viduryje gyvenusio karininko Sirano de Beržerako gyvenimo istorija.

Iš pirmo žvilgsnio „Sirano“ - tai tiesiog komedija, tačiau, kaip ir visuomet R. Tumino teatre, joje jautriai ir skvarbiai nagrinėjama žmogaus prigimtis, o jo herojai atgimsta lyg šiandien gyvenantys, nors ir prieš šimtus metų knygose aprašyti.

"Režisierius yra tas, kuris prikelia negyvuosius. Nereikia galvoti, kad literatūra - tai išgalvoti personažai.

Jie buvo konkretūs žmonės, apie konkrečius žmones juk rašė.

Jie išėjo, jų nebėra, ir mes turime juos pažadinti, pakviesti į šios dienos gyvenimą.

Kaip baisu ir kaip atsakinga! Bet mes turime jiems dar kartą suteikti gyvenimą ir padaryti juos net laimingesnius, nei jie buvo tada, kai iš tikro gyveno", - apie savo herojus yra sakęs R. Tuminas, ne kartą statęs pagal pasaulio literatūros klasiką.

Pjesėje - meilės trikampis ir netikėta atomazga

Jaunam prancūzų karininkui ir poetui Sirano de Beržerakui, atrodo, nieko netrūksta - jam galima pavydėti ir sėkmingos karinės karjeros, ir sąmojo, ir kilnios širdies.

Galima būtų pamanyti, kad jis visų geidžiamiausias jaunikis.

Tačiau kodėl gi pačiam Sirano atrodo, kad jis nevertas aukštuomenės gražuolės Roksanos meilės? Galbūt todėl, kad jo nosis - tokia pat didelė kaip ir jo širdis?

Sirano „paskolina“ savo iškalbą Kristianui, jaunam ir patraukliam kareiviui, kuriam, deja, nepažįstama nei meilės kalba, nei jos poetiškas ritmas, ir šis nesunkiai užkariauja Roksanos širdį meilės laiškais, kuriuos rašo… Sirano.

Bet kiek ilgai gali tęstis tokia meilės istorija ir kas nutiks, kai apgaulė bus atskleista?

„Sirano“ prilygina režisieriaus išpažinčiai

Teatro Gesher generalinė direktorė, režisierė Lena Kreindlin paskutinį Maestro R. Tumino spektaklį prilygina išpažinčiai.

„Sirano“ - lyg apibendrinimas, lyg savotiška jo, kaip režisieriaus, kaip poeto, kaip menininko išpažintis, jo savęs pamatymas ir išjautimas tarp visko ir šalia visko - karo, meilės, teatro, tarp visų laikų ir tautybių personažų.

Jis taip ir padarė šį spektaklį - tai nesuprantamas, įstabus epochų, žmonių, herojų, knygų, laikų, architektūros ir dar daug ko mišinys.

Rodos, viskas tarpusavyje niekaip nesusiję, bet jo galvoje ėmė ir suėjo į įspūdingą visumą", - sako visame pasaulyje žinomo ir gerbiamo 1991 m. įkurto Gesher teatro vadovė.

Po R. Tumino teatro - lyg pabudę iš sapno

Tie, kas nors kartą matė kurį nors R. Tumino spektaklį, žino, kad jo teatro pasaulis - nė su kuo nesupainiojamas, tai tarsi tarpinė būsena tarp realybės ir žaidimo, tarp tikrumo ir netikrumo, o viso ko centre - visada žmogus ir įdėmus, skvarbus žvilgsnis į jo vidų, į pačią esmę.

"Teatras yra lyg padidinamasis stiklas ir kartais kreivas veidrodis, leidžiantis mums išvysti tai, kas paslėpta, - yra sakęs Maestro. - Pasaulyje nėra nieko paslaptingiau už žmogų, ir iki jo labai toli.

Spektaklis visada yra prasiskverbimas - ne kova, o būtent prasiskverbimas ir prasibrovimas iki žmogaus esmės.

Labai gražus procesas. Prisikasi prie Žmogaus - prieisi prie Grožio."

Rimas Tuminas apie teatrą ir jo poveikį žiūrovui "Gyvenimas traukiasi, įvykiai nereikšmingi, neypatingi. Lyg mestum akmenį į vandenį, o jis nesukeltų jokių purslų, jokių ratilų, tik pliūkšt - ir viskas. O man norisi, kad kiltų didžiulės bangos ir pasiektų krantus, kad sujudėtų, sunerimtų gelmė. Laukiu tokio sprogimo, tokios audros, bet dabar ji gali įvykti ne gyvenime, o tik teatre. Tik teatras gali praplėsti ir atgaivinti gyvenimą. Tik scenos dėžutėje yra tai, kas buvo ir ko nebuvo, kas dar gali būti. Tik čia susitelkia patirtis ir atmintis. Gyvenimo man nebereikia."