Pelkininkų Scherk'ų gyvenimas Vabalų kaime (2)
Tęsinys. Pradžia VE.LT.
Apie savo senelių Marios ir August Scherk'ų gyvenimo būdą, charakterio savybes, įpročius, šeimos šventes papasakojo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos pirmininkė Laima Virginija Mačėnienė (gim. Scherk'us), g. 1967 m.
Jos seneliai ir proseneliai iš tėvelio pusės buvo Vabalų k. (vok. Wabbeln) Šilutės r. gyventojai. Šis pelkininkų kaimas, įsikūręs sausesniame ruoželyje tarp Minijos upės ir Aukštumalos pelkės. Senelį August Scherk'us (1899-1978) L. V. Mačėnienė vadino Opa, o močiutę Maria Scherk'us, gim. Guddat (g. 1901 m.) - Oma.
Prisiminimus gausiai iliustruoja tėvelio Ernsto Scherk'aus darytos nuotraukos, kuriose įamžintos šeimos šventės ir kasdienybės akimirkos.
Scherk'ų marti Vanda
L. V. Mačėnienės mama Vanda Bagočiutė į Vabalus atitekėjo iš Telšių. Su būsimu vyru Ernstu susipažino Aukštumaloje, viešėdama pas savo seserį, apsistojusią ten darbo reikalais. Mokykloje vyko šokiai, kur du jauni žmonės susitiko ir niekada nebeišsiskyrė.
Jautrios širdies Vanda mokėjo suprasti ir užjausti, o tai buvo ypač svarbu sovietinėje armijoje šūvio į nugarą sulaukusiam, nepelnytai daug iškentusiam Ernstui. Dvasines ir fizines kančias jam teko patirti dėl vokiško vardo ir pavardės.
Uošvijoje Vandai nebuvo lengva priprasti prie griežtos dienotvarkės. Opa August, dirbdamas lauke, išsitraukdavo kišeninį laikrodį ir sakydavo: „O, pietų metas! Baigiam darbus!“ Jei Vanda nesuspėdavo laiku paruošti maisto, sulaukdavo vyro priekaištų: „Mano mama liobėjo pirmą valandą pietus pagaminti. Kodėl tu vėluoji?“
Reikėjo žinoti, kada galima į svečius pas uošvius ateiti. Sekmadienį namų durų buvo nevalia praverti iki dvyliktos valandos, nes vyko namų pamaldos. Omai ir Opai buvo svarbus pietų miegas - tada vėl nebuvo galima trukdyti, o vakare po devintos - jau buvo ramybės laikas.
Marti priėmė vyro giminės tradicijas ir į savo tėviškę nesugrįždavo net per šventes. Vanda buvo įpratusi margučius marginti vašku, o ištekėjusi juos dažė spalvotais dažais, kurių atsiųsdavo vyro giminės iš Vokietijos. Jai tekdavo pasirūpinti, kad mažoji Laimutė, kaip ir kiti Vabalų k. vaikai, iš šieno susisuktų lizdelį ir sulauktų Velykų zuikio dovanėlių.
Kai Vandą vyro namuose aplankydavo seserys, pasitaikydavo nedidelių nesusipratimų. Viešnios nerimavo, kad dukterėčia nepradėtų kalbėti svetima kalba. Linkėdamos gero savo seseriai jos patardavo: „Tu tik stebėk, kad tavo vaikas nepradėtų kalbėti vokiškai!“
Pagal vyro mamos Marios receptus Vanda išmoko kepti skanius pyragus. Ir dukra Laima Virginija užaugo puiki pyragų kepėja. Kai ji ištekėjo, vyras paklausė: „Ką mes valgysim?“ Jauna žmona atsakė: „Aš pyragą iškepsiu!“
Pelkininkų verslai: drupių kasimas ir bulvių auginimas
XIX a. antroje pusėje pradėtos kurti pelkininkų kolonijos, kuriose būdavo skiriami nedideli sklypeliai buvusiems samdiniams ir bežemiams.
Anuometinio pelkių įsisavinimo vajaus metu buvo prisiminta ir didžioji Aukštumalos pelkė. Ten įkurtas pramoninis durpynas ir durpių ruošimo fabrikas. Didysis pelkynas buvo vis uoliau sausinamas.
Pelkininkai buvo įpratę susirasti papildomų uždarbių apylinkėse. Vyrai padėdavo plukdyti ir perrišti sielius, talkindavo ūkininkams derliaus nuėmimo metu, kasdavo durpes, tiesdavo bei remontuodavo kelius.
A. Scherk'us teigė pragyvenantis iš durpių kasimo ir bulvių.
Tik sistemingas sklypų įdirbimas, daugiausia rankiniais įnagiais, galėjo duoti gerą bulvių derlių. Įdirbis paprastai atsipirkdavo tik nuo antrųjų metų, todėl vokiečių valdžia pirmuosius 1-2 metus neimdavo iš kolonistų nuomos mokesčio.
Pelkininkų bulvės į Klaipėdą buvo plukdomos Kuršių mariomis ar Minija bei Karaliaus Vilhelmo kanalu, o Atmatos bei Rusnės upėmis - į Tilžę.
Sausumos keliai nuo seno buvo sunkiai išvažiuojami. Pelkininkų bulvės į Klaipėdą buvo plukdomos Kuršių mariomis ar Minija bei Karaliaus Vilhelmo (Klaipėdos) kanalu, o Atmatos bei Rusnės upėmis - į Tilžę. Būdavo pasiekiama ir Labguva bei Karaliaučiaus turgus, kur bulvių augintojai iš Mažosios Lietuvos savo derlių pardavinėdavo tiesiog iš valčių.
Bulvininkystė vietinius žmones rengė ir maitino. Javų įsigydavo mainais. Doviluose (Klaipėdos r.) sakyta: „Pélkininkai liuobėjo ropes (bulves) mainyti į grūdus.“
Tačiau ne visuomet atsirasdavo galimybė bulves pelningai parduoti. XX a. viduryje, lygindamiesi su kaimynais žemininkais, pelkininkai jautėsi esantys biedniokai.
Marios ir August ūkelyje per bulviasodį susirinkdavo visa šeima. Plūgu išvagota dirva buvo patręšiama mėšlu, kurį išbarstydavo su grėbliukais. Bulves vagose sumėtydavo per pėdą. Labiausiai vertintos ankstyvosios veislės. Tamsus durpžemis saulės atokaitoje greitai įšildavo, todėl ankstyvosios bulvės gerai derėjo. Už jas buvo gaunama daugiau pelno.
Marti priėmė vyro giminės tradicijas ir į savo tėviškę nesugrįždavo net per šventes. Per bulviakasį A. Scherk'us nenorėdavo įsileisti talkininkų, nes jais nepasitikėjo, sakydavo: „Jie bulves sudaužys ir jos ims pūti.“
Per bulviakasį A. Scherk'us nenorėdavo įsileisti talkininkų, nes jais nepasitikėjo. Vaikaitė Laima Virginija prisimena, kaip Opa sakydavo: „Jie bulves sudaužys ir jos ims pūti.“ Bulves kasė dviese su Oma. Dirbo ramiai, tvarkingai.
Bulvių laukuose pagalbininkai buvo arkliai, apauti medinėmis klumpėmis, kad durpingoje dirvoje kanopos neklimptų. Klumpes arkliams apaudavo net tada, kai kaime jau buvo atlikti drenažo darbai.
Opa August turėjo savo kalvę. Ten kaustė arklius, gamino jiems apavą (iš medinės lentelės ir geležinio lanko). Pastatas nugriautas apie 1979-uosius metus, kai šeimininkas mirė, o žmona išvyko gyventi į Vokietiją.
Pelkininkai ne tik arklius apaudavo plačiomis medinėmis klumpėmis, bet ir patys drėgnesnėse vietose po batais pasirišdavo „žąsų kojeles“ - plačius lentgalius, kurie buvo panašūs į trumpas ir plačias slides.
Pelkininkų naudoti arkliniai vežimai buvo labai plačiais ratais. Kroviniai ir užaugintas derlius gabenti šlajomis ir valtimis. A. Scherk'us po bulviakasio bulves sukraudavo į motorinę valtį ir plukdė parduoti į Klaipėdos turgų.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą