Pelkininkų Scherk'ų gyvenimas Vabalų kaime (3)
(1)Tęsinys. Pradžia VE.LT.
Apie savo senelių Marios ir August Scherk'ų gyvenimo būdą, charakterio savybes, įpročius, šeimos šventes papasakojo Kintų evangelikų liuteronų bažnyčios tarybos pirmininkė Laima Virginija Mačėnienė (gim. Scherk'us), g. 1967 m.
Jos seneliai ir proseneliai iš tėvelio pusės buvo Vabalų k. (vok. Wabbeln) Šilutės r. gyventojai. Šis pelkininkų kaimas įsikūręs sausesniame ruoželyje tarp Minijos upės ir Aukštumalos pelkės. Senelį August Scherk'us (1899-1978) L. V. Mačėnienė vadino Opa, o močiutę Maria Scherk'us, gim. Guddat (g. 1901 m.) - Oma.
Prisiminimus gausiai iliustruoja tėvelio Ernsto Scherk'aus darytos nuotraukos, kuriose įamžintos šeimos šventės ir kasdienybės akimirkos.
Sekminių tradicijos
Per Sekmines Opa August beržais išpuošdavo namus. Šakų prikaišydavo gerajame kambaryje už balkių ir prie trobos laukujų durų. Karvėms (laikė vieną arba dvi) uždėdavo beržų šakų vainikus. Kodėl, nepaisant iš Vakarų Europos sklindančios modernizacijos bangos, kuri į pelkininkų gyvenimą atnešė daug naujovių, Vabalų k. išsilaikė šie konservatyvūs papročiai?
Sekminės - tai trečioji bažnytinė šventė po Kalėdų ir Velykų. Per Sekmines vaišių stalas nebuvo gausus. Pasak vabališkės Brigitos Pöschening, pelkininkai sakydavo: „Kalėdoms visi kepa pyragą, Velykoms - kas turi, o Sekminėms - kas nori.“
Tai Šventosios Dvasios atsiuntimo šventė, kuri švenčiama septintą sekmadienį po Velykų, simbolizuojanti Šventosios Dvasios nusileidimą ant apaštalų ir Bažnyčios gimimą.
Iki šių dienų išliko tradicija per Sekmines bažnyčias išpuošti berželiais.
Karvių vainikavimas per Sekmines neturi nieko bendro su religija. Tai anksčiau buvusios agrarinės šventės, kuri susijusi su ganymo papročiais, nuotrupa (kai karvės pirmą kartą buvo išgenamos į ganyklą).
Religingumas
Scherk'ų namuose teikta išskirtinė pagarba duonai. Jeigu nukrisdavo bent gabalėlis, nebuvo galima išmesti, reikėjo paimti ir nusipūsti. Dievui buvo dėkojama už maistą.
Prieš valgį sukryžiuotos Omos ir Opos rankos ir mintimis išsakoma malda - tai sakrali kasdienybės akimirka, kuri Laimai Virginijai išliko prisiminimuose iš vaikystės.
August ir Maria sekmadienį nieko nedirbo, niekur neskubėjo. Iki pamaldų būta mažai kalbų, nebuvo jokio triukšmo ir šurmulio. Pamaldas senelių namuose L. V. Mačėnienė įsiminė visam gyvenimui. Ji turėjo tyliai sėdėti ir klausytis, nors ne viską suprato, kas vyksta.
Opa ir Oma Dievo žodį skaitė iš vokiškos Biblijos, giesmes giedojo iš vokiškų giesmynų. Pasibaigus namų pamaldoms, Opa August atversdavo Bibliją ir parodydavo vaikaitei spalvotus paveikslėlius.
Šiltuoju metų laiku su mopedu arba dviračiu į namus atvykdavo kunigas Ernstas Roga. Visi kartu meldėsi, giedojo, po to bendravo, vaišinosi Omos Marios pyragu. Šeimos Biblija kartu su Oma nukeliavo į Vokietiją ir liko dukros Helenės šeimoje. Ją paveldėjo Scherk'ų vaikaitė Lolita.
„Evangeliškų mišknygių“ (vok. k.) išsaugoti nepavyko. L. V. Mačėnienė prisimena, kaip vaikystėje ji atsiversdavo šios gražiai išleistos knygos pirmąjį lapą ir skaitydavo ten įrašytus šeimos narių vardus, pavardes, gimimo datas.
Kiekvienas šeimos narys turėjo savo giesmių knygą, su kuria buvo išlydimas į paskutinę kelionę. Opai į karstą buvo įdėtas giesmynas su gerokai apsitrynusiu viršeliu.
Kiekvienas šeimos narys turėjo savo giesmių knygą, su kuria buvo išlydimas į paskutinę kelionę. Opai į karstą buvo įdėtas giesmynas su gerokai apsitrynusiu viršeliu. Iš šios knygos jis giedojo kiekvieną sekmadienį. Omos giesmynas buvo padėtas jai ant krūtinės, šalia sudėtų rankų.
Brangiam tėveliui į paskutinę kelionę dukra Laima Virginija įdėjo gražiausią, beveik naują giesmių knygą su puošniu bronziniu viršeliu.
Likusias religines knygas L. V. Mačėnienė dažnai paima į rankas, pavarto kaip brangų prisiminimą.
Evangeliškame giesmyne ji rado sudžiovintus keturlapius dobilus. Vaikaitė spėja, kad taip pamaldi Oma pažymėjo mėgstamiausias giesmes.
Pasilinksminimai, jaunimo apranga
Šokti ir groti muzikos instrumentais nebuvo draudžiama. Vasarą sodybos kieme šventė gimtadienius. Opa August ir tėvelis Ernst grojo bandonija, lūpine armonikėle. Susirinkusieji šoko tradicinius šokius. Linksmintasi ir po bulviakasio.
Merginoms kaimo siuvėja pagal individualius užsakymus pasiūdavo originalių modelių sukneles arba kostiumėlius. Madingos vasarinės suknelės ir bliuzelės buvo pūstomis rankovėmis. Puošybai naudojo sagas, siuvinėtas detales, klosteles. Išskirtinė dekoratyvi puošybos detalė buvo sagė. Dažytis ir puoštis taip pat niekas nedraudė.
Yra žinoma, kad lietuvininkai anksčiau nei kiti lietuviai pajuto susivienijusios Vokietijos augančios pramonės poveikį, susidūrė su germanizacija, dėl kurios jiems kilo grėsmė išnykti kaip etninei mažumai. Suaktyvėję prekybiniai ryšiai spartino pirktinių medžiagų, žaliavų plitimą. Vabalų k. šios tendencijos buvo itin ryškios.
Scherk'ų šeimos nuotraukose įsiamžinę jauni žmonės dėvi madingus miestietiškus drabužius. Vyresnio amžiaus moterys jau nebedėvi tradicinių kedelių ir prijuosčių, neaptikta net užuominų apie delmonus.
H. Zudermano apysakoje pavaizduoti Bismarko-Žalgirių kolonijos naujakuriai pelkininkai Jonas Baltrušaitis ir Erdmė Maurytė, lietuviškų drabužių taip pat nedėvi.
Puošnūs Jono apdarai - bažnytiniai batai, juodos gelumbės striukė ir turkiškas kaklaraištis, o Erdmės - balta skaisgijinė skarelė ir pusšilkinė palaidinukė, susegama ant nugaros. Vestuvių dieną ji svajojo apie turtingą gyvenimą. Apysakoje rašoma: „Jeigu susilauksiu dukterų, jos vaikščios išsipusčiusios aksomais ir šilkais ir jų vestuvės tęsis visą savaitę, o jaunikio tėvas turės būti ne mažesnis valdininkas, kaip žandaras.“
Scherk'ų namai ir išlikę daiktai
Pasak Martyno Purvino, tyrusio būdingus tradicinės architektūros pavyzdžius, po 1944-ųjų beveik visi pelkininkų pastatai ir sodybos buvo sunaikinti. XX a. pabaigoje iš gausaus skaičiaus senųjų sodybų liko pavieniai pastatai.
Durpynuose buvo galima statyti tik lengvus medinius pastatus, kadangi drėgnoje aplinkoje moliniai statiniai būtų ištižę, o sunkūs mūriniai - prasmegę į liūliuojantį durpyną.
Durpynuose buvo galima statyti tik lengvus medinius pastatus, kadangi drėgnoje aplinkoje moliniai statiniai būtų ištižę, o sunkūs mūriniai - prasmegę į liūliuojantį durpyną. Nedideli buvo ir ūkiniai pastatėliai.
Vietoj pamatų įkasdavo dervuotus stulpus. Ant tokių polių buvo renčiami mediniai nameliai, kurių apačia neturėjo liesti drėgno žemės paviršiaus.
Namai buvo šildomi čia pat kasamomis durpėmis.
Gyvenamojo namo sienas rentė iš bet kokių lengvų medžiagų, apkaldavo stačiomis lentomis, o stogus dažniausiai dengdavo nendrėmis.
Oma Maria mėgo gėles, mokėjo jas prižiūrėti. Abipus didžiųjų sodybos vartų vešėjo balti bijūnai. Prie mažųjų vartelių augo senovinių rožių krūmai, kurie sudarė puošnią arką.
Rožės žydėjo trumpai, bet skleidė saldų kvapą, kuris buvo „su niekuo nesulyginamas“. Kieme augo putinas ir kvapnusis jazminas. Kiek tolėliau matėsi šermukšnis, erškėtuogių krūmai.
Pirmame gyvenamojo namo aukšte buvo didysis kambarys ir miegamasis. Kiekvieną apsilankiusį šeimininkai sutikdavo prie apvalaus stalo. Prašydavo neskubėti išvykti, kviesdavo ilgiau pasisvečiuoti, pernakvoti.
Didžiajame kambaryje buvo paklota lova, stovėjo didelė spinta ir radijas su patefonu. Prie veidrodžio kabėjo rankų darbo kilimėlis su užrašu, išsiuvinėtu vokiečių kalba. Kambario puošmena - daili koklinė krosnis su šildomu benkiu (suolu) ir laikrodis su švytuokle.
Besišnekučiuojant su svečiais, šeimininkai uždėdavo paklausyti plokštelę.
Dailesnius baldus, sieninius laikrodžius, amatininkų dirbinius pelkininkai pirkdavo miestuose.
Miegamajame, prie Opos ir Omos lovos, kabėjo paveikslas, vaizduojantis Kristų, nešantį kryžių. Patalpą trobos gale vadino šaltąja kamara arba tiesiog šaltąja. Šis kambarys buvo nešildomas, su plūkta asla, todėl net ir vasarą vėsus.
Ten šeimininkavo vyriausioji šeimos moteris. Ji su kerna (sviestamuše) sumušdavo sviestą. Omos Marios sviestas visada buvo su kryželiu. Šaltojoje stovėjo spinta, kur buvo laikomi maisto produktai ir naminiai vaistai - gyvačių bei rupūžių užpilai, skirti išoriniams trynimams.
Vasarą patalpa kvepėjo vaistažolėmis, o žiemą prisipildydavo kriaušių ir obuolių kvapais. Ten stovėjo ir molinis puodas su zemgurkiais. Taip vadinti peraugę agurkai, kurie, dėka puikaus recepto, įgaudavo gerą skonį. Oma nulupdavo žieves ir supjaustydavo agurkus pailgomis juostelėmis. Pridėdavo garstyčių grūdelių, krienų šaknų ir užpildavo marinatu.
Nešildomoje patalpoje, kuri buvo pasiekiama iš koridoriaus pusės, stovėjo Opos iš vytelių nupintos skrynios su skalbiniais ir mangalis, skirtas patalynei lyginti. Pasukti geležinį šio prietaiso ratą buvo gan sunku.
Iš interjero tekstilės išliko tik Omos Marios staltiesės su kampuose siuvinėtais našlaičių, rugiagėlių bei alyvų žiedais ir kryželiu mėlynais siūlais išsiuvinėta servetėlė.
Antrame namo aukšte buvo įrengta palėpė su užuolaidomis (kriautė). Ten laikė rečiau naudojamus daiktus, džiovino vaistažoles.
Visame kaime vanduo buvo rusvos spalvos, tačiau Marios ir August namuose stovėdavo kibiras su skaidriu vandeniu, skirtu maisto gaminimui, atsigėrimui. Kaip prie namų pavyko aptikti tyro vandens gyslą, nėra žinoma.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą