Petras Bielskis: „Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau viršūnių turi perlipti“
(1)Kuo gyvenate šiuo metu?
Šiaip jau gyvenimas mano truputį sustojo, kai nebeturiu tvirto darbo.
Šiek tiek rašinėju: tai straipsniuką, tai novelikę parašau. Esu dabar laisvas menininkas.
Laikas dabar, matai, toks negeras, sunkus, neramus, nervingas.
Kalbate apie globalius įvykius.
Taip, niekada negalvojau, kad mes kada nors prieisim prie tokios situacijos.
Man atrodė, kad dėl visko šiais laikais galima susitarti, bet niekas nesitaria, viskas daroma smurtu.
Per parą po keliasdešimt tūkstančių žmonių išžudoma. Tai juk protu nesuvokiamas dalykas. O paskui susėda ir ramiai kalba apie ekonomiką, apie kažkokius mainus. Nesuprantu. Man netelpa galvoj tokie dalykai.
Esant tokiai situacijai, joks darbas nebeturi prasmės. Na, kokia prasmė, Viešpatie? Kad gyventi tarp galvažudžių.
Jums juk teko ir tiesiogiai patirti tą smurtą kalint lageryje. Ar dabar yra blogiau?
Kai aš buvau lageryje, buvo viduramžiai. Lageryje buvome nuolatinės savigynos būsenos.
Greta manęs, barake, buvo galvažudis. Vakarais jis išsiimdavo iš pagalvės „finką“, arba peilį, užsikišdavo už bato aulo ir išeidavo.
Naktį lošdavo kortomis. Pralošia kokį nors žmogų - ir nužudo. Ir mane bet kada galėjo pralošti, bet aš galėjau pabėgti ar pasisaugoti.
O dabar nuo žmogaus savisaugos instinktų niekas nepriklauso. Atlėkė kažkoks dronas ir sumaitojo viską. Nieko neliko.
Dabar banditizmas tapo globalus. Susirenka frakuoti žmonės ir tariasi, kaip nužudyti daugiau žmonių, kokius metodus panaudoti.
Štai tokiam sunkiam laike teks išeiti. Na, o ką padarysi?
Kai susėdi su studentais, apie ką su jais dabar kalbėti? Aš neturiu ką kalbėt. Išmuša viską. Jokios literatūros, joks menas dabar nebeturi jokios reikšmės.
Kaip dabar groti, sakysim, fortepijonu, kokiame nors Ukrainos sunaikintame kaime ar Izraelyje.
Bet gal kaip tik ir yra prasmė - groti... Kurti iš naujo. Juk jūs kuriate. Neseniai pasirodė jūsų knyga „Mažosios sakmės: laiko atodangos“. Apie ką ji?
Keista, bet kuriasi. Tai ir kuriu. Bandau kvailiu apsimetęs šnekėti, kad yra viltis, tikėjimas, humanizmas...
Rašydavau aš visada, tik anksčiau mano raštų nespausdino, o dabar išspausdina. Kol nebuvo išspausdinta, atrodė, kad visai nebloga knyga išėjo, bet kai išspausdino, galvoju, o velnias, galėjau šito neleisti.
Bandau kvailiu apsimetęs šnekėti, kad yra viltis, tikėjimas, humanizmas...
„Mažosios sakmės: laiko atodangos“ - novelių knyga. Ją sudaro dvi dalys: viena daugiau autentiška, iš mažų epizodų iš mano praeities. Tokie labai subjektyvūs dalykai, kaip pokario laikotarpis.
Kitas skyrius - apie žmones, kuriuos aš pažinojau. Mano gyvenime buvo daug iškilių teatro, literatūros žmonių, norisi juos įvardinti, apie juos parašyti.
Juk visi tame pačiame laike gyvenome. Tai tie tekstai - kaip prisiminimai, draskantys žmogui nervus, atkuriantys skaudulius ir patirtis.
Tokia tad ši knyga - kaip pabendravimas su žmonėmis apie mūsų kartu išgyventą laiką ir įvykius.
Juk mums teko gyventi labai įdomiu laiku. Pavyzdžiui, Lietuvos atgimimo laikotarpis buvo labai dramatiškas. Ar rašo dabar kas nors apie jį? Buvo, lyg nebuvo, viskas į užmarštį eina.
Tad vieną novelę apie šį laikotarpį parašiau. Novelė - trijų dalių. Pabandžiau grįžti į tą laikmetį, panagrinėti, kas jame reikšminga buvo. Novelėje istorija apie mergaitę, kurią sutraiškė tankas.
Mano dukra ten taip pat buvo. Iki šiol atsimenu, kaip ji man tą naktį skambino ir pasakojo, kaip ją kažkas pakėlė ir išmetė per tvorą. Jeigu to „kažko“ nebūtų buvę, gal ir ji būtų po to tanko vikšrais. Grįžo ji namo tą naktį kruvinais drabužiais ir ta patirtis paliko jai įspaudą visam gyvenimui.
Jums atrodo svarbu atsigręžti į praeitį ir tyrinėti ją kaip per padidinamąjį stiklą iš šio laiko perspektyvos?
Taip, nes vyko labai įdomūs dalykai. Dabar tai gal neaktualu, bet man atrodo svarbu prisiminti, kad buvo rusų karininkai, kurie atvažiavo ginti Lietuvos. Aš jų ir pavardes atsimenu, ir laipsnius, ir ką kalbėjo.
Juk jie buvo rusai. Jie buvo labai drąsūs žmonės. Man įdomu, kaip, iš kur jie tokie atsirado toje imperijoje, kuri yra tokia ir niekada nepasikeis, nes tokia yra tos šalies genetika.
Bet man atrodo, kad neįmanoma, jog visa tauta neturėtų žmoniškumo. Vis tiek yra individų, kurie jį turi. Iš šių mano pamąstymų gimė novelė apie karininką.
Parašyti tokią novelę užtrunka laiko ir protas užimtas. Tas irgi gerai. Taip aš dabar save realizuoju.
Ir dar vėl prasidėjau su tapyba. Esu baigęs dailės mokyklą, bet buvau užmetęs, o dabar, kai atsirado laiko, vėl ėmiau tapyti.
Tapau daugiausia gamtos motyvus. Tapau iš natūros, man įdomu gyvai pastebėti spalvų derinius, proporcijas.
Jubiliejaus proga pristatau savo kūrinių parodą Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakulteto II a. fojė.
Didelė gyvenimo dalis susijusi su Klaipėdos universitetu. Ar akademinis darbas išpildė jūsų misiją?
Yra vienas dalykas, dėl kurio man širdį skauda. Su buvusiu Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų dekanu, prorektoriumi Vytautas Jakelaičiu turėjome viziją šiame universitete ugdyti studentus, kurie teatrą perkeltų į mokyklą.
Buvau parengęs programą, pagal kurią buvo parengta daug specialistų ir jie iki šiol dirba visoje Lietuvoje, kuria vadinamąjį mėgėjišką, taip pat mokyklinį teatrą. Aš ji vadinu tautodailės teatru, nes jo kūrybiniai principai yra ne akademiniai.
Kaip kurti teatrą su vaikais? Reikia žaisti teatrą. Mano svajonė buvo, kad teatras būtų kiekvienoje mokykloje dėstomas, nes teatre dalyvaudamas jaunuolis išmoksta klausyti ir girdėti, išmoksta pasakyti. Užsienyje teatre vaidinusiems jaunuoliams stojant į aukštąsias dėl to balų prideda. O pas mus Švietimo ir mokslo ministerijai tai neatrodo svarbu.
Mano svajonė buvo, kad teatras būtų kiekvienoje mokykloje dėstomas, nes teatre dalyvaudamas jaunuolis išmoksta klausyti ir girdėti, išmoksta pasakyti.
Sunaikinta viskas, kas buvo tiek metų kurta. O kuo pakeista? Niekuo. Dėl to man labai liūdna.
Dažnai susitinkame teatre. Pasižiūrite naujus spektaklius. Ką per paskutinius metus esate pamatę įdomaus, kas įsiminė?
Po režisieriaus Eimunto Nekrošiaus (1952-2018) į teatrą eiti sunku. Jis lietuvių teatro lygį taip pakėlė, kad jam niekas neprilygsta.
Maskvoje kai jis studijavo, tai jį norėjo išmesti, nes jis nepaisė metodikos.
Mes vienu metu studijavome Vilniuje. Atsimenu, kaip jis etiudus darydavo. Atsimenu, kaip atsitempė į sceną iš Kalnų parko seną eglės kamieną ir pradėjo scenoje jį pjaustyti, kažką daryti. Daugybė veiksmo ir labai įdomu žiūrėti. Jo teatras buvo iš nieko. Jis turėjo kitokį pasaulio matymą ir jis toks buvo jau iš prigimties. Studijos jam nieko nedavė.
Esu jo užklausęs kažkada: „Klausyk, iš kur pas tave visa tai?“ Jis man sako: „Iš Šiluvos.“ O kuo čia dėta Šiluva? „Aš ten gimiau.“ Vadinasi, jis gimė Šiluvoje ir viską atsinešė iš ten.
O dabar aš einu į teatrą ir nebėra to. Negimsta kasdien tokie žmonės, nieko nepadarysi. Bet lietuvių teatras per savo istoriją turėjo ne vieną išskirtinį talentą. Savo laiku buvo Juknevičius, Dauguvietis, Miltinis, dabar yra Vaitkus.
O aš per gyvenimą visiškai įsitikinau, kad režisūros išmokyti negalima, nes režisierius turi turėti savitą pasaulio matymą. Žmogus arba jį turi, arba ne, to neišmoksi.
Dabar žiūriu spektaklius, bet nerandu juose teatro, kuris kibirkščiuotų.
Scenoje dabar daug nešvankybių, šiurkštumo, bet argi tai teatras? Kai žmogus neturi ką pasakyti, tai pradeda „durniuoti“, šmaikštauti visokius niekus.
Kas jums yra teatras?
Aš manau, kad teatras tai yra žmogaus dvasios realizavimas.
Kaip tą dvasią, kuri sudaro žmogaus esmę, surasti ir parodyti?
Buvo šviesaus atminimo toks mano studentas Vytautas Germanavičius.
Ir statė jis spektaklį pagal Vaižganto „Žemės ar moteries“.
Tame spektaklyje buvo tokia situacija: sena moteris turi žemės ir visi aplinkiniai ir giminės galvoja, kaip ją „apženyti“, bet nori ne ją už vyro išleisti, o jos žemę.
Vyksta piršlybų scena ir moteris dalyvauja. Bet perša ne ją - jos turtą. Kaip tai suvaidinti?
Režisierius pasodino aktorę už stalo, padėjo pintą krepšį, į jį patupdė gyvą antį. Moteris rankose laiko duoną, ją laužo ir po kąsnelį lesina antį.
Antis - labai stiprus simbolis. Pagal baltų pasaulėjautą antis yra pomirtinio pasaulio ženklas. Tai režisierius pasako, kad moteris jau gyvena visai kitame pasaulyje.
Aš buvau apstulbęs. Aš supratau, kas yra teatras. Teatras - tai kalbėjimas ženklais.
Ilgas gyvenimas - privilegija?
Man gyventi labai įdomu. Nepaisant to, apie ką kalbėjome šio interviu pradžioje, vis tiek galvoju, kad geriau gyventi ilgiau negu trumpiau.
Vytautas Mačernis laiškuose savo yra rašęs, kad žmogų suformuoja aukštosios akimirkos. Kas yra aukštosios akimirkos? Aš įsivaizduoju jas kaip briaunas, ant kurių žmogus vis patenka.
Jeigu ant tų briaunų išsilaikai - praturtėji. Taip formuojasi Žmogus, jo humanizmas, jautrumas, atjauta, kūrybiškumas...
Kuo ilgiau gyveni, tuo daugiau tų viršūnių turi perlipti.
Kokios buvo jūsų „aukštosios akimirkos“?
Aš prisimenu tokius dalykus, kaip mano akivaizdoje nužudė žmogų. Tai buvo košmaras.
Patyriau jį pirmą naktį, kai tik mus atvežė į lagerį. Važiavome ilgai, gyvuliniame vagone, šaltyje, nevalgę. Po kelių savaičių atvežė mus į baraką. Ten jau buvo šilta, sukritome su visais drabužiais ant gultų. Tik užsnūdome, žadina, reikalauja vyras iš manęs atiduoti paltą, pirštines. Ir visus mus, gal 60 lietuvių, ką tik atvykusių, dar nieko nesusigaudančių, plėšikai išrengė.
O tada tie vagys tarpusavyje dėl kažko susipyko, kažką pasakė ir tą vyrą, kuris mane apiplėšė, kitas pastūmė, ant žemės, su batais jam ant krūtinės užšoko. Išgirdau tik lūžtančių kaulų garsą, pamačiau iš burnos kraują pasruvusį.
O jie nusižvengė, paėmė jį už rankos, nuvilko kraujo šliūžę palikdami. Šitas įvykis juk pakeitė kažką manyje...
Taip pat keitė ir geri dalykai. Pavyzdžiui, kai stojau į universitetą, anketoje parašiau, kad buvau teistas. Pakvietė mane prorektorė, kuri buvo komunistų partijos narė, ir klausia: „Tu “durnas„? Ką čia rašai? Perrašyk“, - paliepė ji man. Perrašiau ir į universitetą mane priėmė. Man padėjo „bolševikė“. Tai padarė man didžiulį įspūdį.
Arba Kadrų skyriaus viršininkas Kultūros ministerijoje, saugumietis, kuris man plikam basam, važiuojančiam į Maskvą studijuoti, pasakė: „Aš tau padarysiu stipendiją.“ Ir padarė. Juk jis mirtinai rizikavo.
Arba stojant į aspirantūrą, kai man nedavė charakteristikų ir nuvažiavau tik su dokumentų kopijomis, o reikalingi buvo originalai.
Teatrinio instituto katedros vedėjas profesorius Georgas Gojanas sekretorei nurodė įdėti į mano bylą kopijas. Jeigu kas nors iš mandatinės komisijos būtų paprašęs mano bylos ir tai pamatęs - tai jis už tai būtų išmestas iš darbo, iš partijos.
Tai yra mano aukštosios akimirkos, per kurias aš savo gyvenime atpažįstu Žmogų. Tai yra mano gyvenimo turinys.
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą