Šį kartą laidos svečias – buvęs jūrininkas, tapęs pirmojo Lietuvoje atstatyto, tradicinio Kuršių marių laivo – plokščiadugnės burvaltės, kurėno „Kuršis“ kapitonu Aurelijus Armonavičius. Nidiškis, šiporiumi save vadinantis.
Žmogus, kurio santykis su švyturiais yra paremtas praktika. Kaip jie išties veikia ir ar reikalingi šiais, modernių technologijų laikais?
Be švyturių pagalbos tu niekaip nepraplauksi keliasdešimties kilometrų ilgio Baltijos jūros Skagerako sąsiaurio. Jie buvo, yra ir bus reikalingi. Tarnavo Kuršių marių žvejams tada, kai mariose plaukiojo šimtai kurėnų. Tarnauja ir dabar“, - pasakojo jis.
Buvęs jūrininkas atskleidė ir modelį, kaip laivavedžiai pagal švyturius išlaiko kryptį.
„Dviejų vienodų švyturių pasaulyje nėra. Naktį kai plauki ir matai žybsintį švyturį, tuomet pasiimi sekundmatį ir žiūri, koks tiksliai tai yra švyturys. Visos jų charakteristikos yra parašytos laivo dokumentuose. Du ilgi, vienas – trumpas signalai...
Aha. Šitas. Tuomet į jį pelenguojiesi. Pelengas – tai girokompasu nustatoma laivo krytis pagal švyturius. Geriausia, kai jų būna trys, nes tuomet turi tris taškus, ir paklaida krypties – mažiausia“, - niuansus pasakojo A. Armonavičius.
Ne tik apie švyturius, jūrininko patirtį, bet ir apie ikoniškuosius kurėnus, jų paslaptis bei ar išties šiame XVIII a. konstrukcijos laivelyje galima kūrenti laužą?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą