„Prie paminklo nusifotografavome, nes mylėjome Lietuvą“
Jis iš asmeninio albumo išplėšė keletą fotografijų, kurioje su draugais nusifotografavo 1951 metais tuomet dar buvusiose senosiose miesto kapinėse, taip pat ir prie paminklo, skirto žuvusiesiems 1923 metais, prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos.
Prisimena kapines
„Prie Skulptūrų parko yra toks dviejų aukštų pastatėlis. Jame pokariu gyveno Nemunių šeima. Nemunis tada buvo elektrinės direktorius. O aš susipažinau su jo dukra, medike Aldona Nemunyte. Simpatizavau jai, kol nesutikau Irenos, kuri tapo mano žmona. O A. Nemunytę tada paviliojo mano draugas, 12 metų vyresnis Petras Čižauskas. Jiedu vėliau susituokė ir išvažiavo į Vilnių gyventi. Prie paminklo iš dešinės Petras stovi greta Aldonos , o aš - kairėje su Aldonos drauge iš Medicinos instituto. Visus mus prie paminklo nufotografavo Aldonos sesers vyras, kuris turėjo fotoaparatą. Tai buvo 1951 m. Man tada buvo 21-eri“, - pakomentavo nuotrauką A. Šeškauskas.
Kitoje nuotraukoje ta pati kompanija nusifotografavo ant kapinių laiptų.
„Tose kapinėse buvo gražių antkapių, tą dieną ir daugiau nuotraukų padarėme. Atsimenu vieną labai įdomų paminklą. Ant jo buvo parašyta: “Naktis. Šūvis. Tu be sąmonės nukritai. Lauk manęs. Aš pas tave ateisiu..." Paminklas buvo skirtas moteriai, kurią vyras netyčia nušovė.
Prie paminklo sukilėliams visada sustodavau. Žinojau istoriją, kodėl jis čia stovi ir kam skirtas. Kiti seni paminklai buvo išdraskyti, o šitas nebuvo apleistas. Kartais ir gėlių būdavo prie jo padėta. Saugumiečiai taip pat vaikščiodavo prie to paminklo. Esu girdėjęs ir apie tardymus, bet aš pats nepakliuvau", - dalijosi A. Šeškauskas.
Ta pati draugų kompanija ant Klaipėdos senųjų kapinių laiptų.
Statė Klaipėdą
Rokiškio apskrityje, Latvijos pasienyje, mažame miestelyje Suvalyje, gimęs A. Šeškauskas į Klaipėdą atvažiavo 1949-aisiais.
"Tėvas nenorėjo į kolūkį stoti, tai išvaikė mus visus iš tėviškės. Aš išvažiavau mokytis į Panevėžį, o iš Panevėžio atvažiavau į Klaipėdą. Paskui save atsivežiau dar tris seseris į Klaipėdą. Mes iš viso buvome 5 vaikai šeimoje, aš - ketvirtas. Dabar tik viena sesuo liko gyva ir aš.
Tik atvykęs į Klaipėdą įsidarbinau statybų treste. Klaipėdą man teko statyti, tad viską čia žinau.
Dangės skvere, priešais „Meridianą“, medžiai auga mano suvežti ir sodinti. Toje vietoje, kur stovi „Žvejo“ paminklas priešais rotušę, valėme griuvėsius, radome rūsiuose pieštukų, sąsiuvinių. Matyt, ten buvo kanceliarinių prekių parduotuvė.
Ten, kur dabar rekonstruojamas Muzikinis teatras, buvo dykvietė. Per upę buvo siauras tiltas. Paskui jį perstatė.
Ten, kur stovi viešbutis, buvo gaisrinė.
Miestas baigdavosi ties Kūlių vartais.
Toje aikštelėje, kur stovi paminklas Neringai, buvo vaikų poliklinika, o už jos - „venerinis“ dispanseris, kuriame mano žmona dirbo.
Rumpiškės gatvėje nebuvo šaligatvių, tik grioviai. O jos gale - aerodromas. Tilžės gatvėje taip pat šaligatvių nebuvo, tik grioviai", - apie pokarinę Klaipėdą pasakojo A. Šeškauskas.
Žiurkės per veidą lakstydavo
"Pokariu Klaipėdoje labai sunkiai gyvenome. Nebuvo butų.
Mano pusseserės vyras atvažiavo pirmas, įsidarbino Mėsos kombinate. Aš pas jį prisiglaudžiau.
Gyvenome Puodžių gatvėje, name prie bažnyčios, palėpėje. Naktimis žiurkės per veidą lakstydavo. Vargom", - prisimena pašnekovas.
Su didele pagarba ir ilgesiu A. Šeškauskas kalba apie savo žmoną Ireną, kuri mirė jau prieš aštuonerius metus.
"62 metus kartu pragyvenome. Ji buvo medikė, vienturtė dukrelė iš garbingos šeimos. O aš, neilgai padirbęs prie statybų, įsidarbinau apskrities greitojoje pagalboje. Kai mirė Stalinas, Chruščiovas visų medicinos įstaigų automobilius sujungė į autoūkį, o mane paskyrė viršininku. Tada ir mudu su žmona gavome butą Taikos pr. 13 name ir šiaip taip įsikūrėme.
Abu dirbome, tris vaikus užauginom, išmokinom. Vienas sūnus žuvo 42 metų nelaimingo atsitikimo darbe metu sprogus dujoms. Liko trys anūkai. Vyresnis sūnus turi du sūnus ir dukra - du sūnus. Turiu ir provaikaitį, jo anūkas susilaukė su ukrainiete. Jie gyvena Anglijoje, prie Londono, dideliame name, turi savo žirgyną. Buvau nuvažiavęs aplankyti prieš kelerius metus. Siūlė ir man pasilikti, bet aš nenoriu būti našta jauniems", - kalbėjo A. Šeškauskas.
Rašyti komentarą