Tokia pasiūlos gausa ne įkvepia, o sekina. Dažnai jaučiuosi atsitiktine praeive triukšmingo turgaus aikštėje, kur kiekvienas prekeivis šaukia, vilioja, žada - bet nė vienas nesulaukia dėmesio. Būtent todėl rinktis tampa ne tik būtinybe, bet ir savotiška meno forma. Kad patirčiau prasmingą laiką, nepasiduodu inercijai - renkuosi sąmoningai ir gurmaniškai", - sako klaipėdietė rašytoja Diana Latvė ir pristato savo kultūros ir meno meniu TOP penketuką.
1. Perskaityti Alasdair Gray knygą „Lanarkas. Vieno gyvenimo istorija keturiose knygose“.
Beveik visą gyvenimą rašęs šią knygą autorius sukūrė pasakiškai pašėlusį vaizduotės pasaulį, persipynusį su autobiografiniais motyvais.
Šiuolaikinio škotų rašytojo, dramaturgo ir menininko kūryba lyginama su Franzo Kafkos, George'o Orwello, Jameso Joyce'o ar netgi Dantės kūryba.
Pasak Anthony Burgess'o, „Alasdair Gray yra geriausias škotų romanistas po Walterio Scotto.“
Puikus knygos vertėjas: Laimantas Jonušys.
Mažas patarimas: rinkdamiesi verstines knygas, būkite atidūs vertimui, blogas vertėjas - kaip blogas kepėjas, visą kepinį pagadins.
2. Patirti siurrealistinės vaizduotės šventę Salvadoro Dali teatre-muziejuje Figueres mieste.
Yra vietų, kurios nėra nei muziejai, nei šventovės, nei galerijos, kur realybė nuslenka nuo pečių kaip sena skraistė, o protas išdrįsta, ko niekada nedrįso - klysti ir paklysti.
Tokia vieta yra Salvadoro Dali muziejus.
Tai ne tiek architektūrinė erdvė, kiek kūno pavidalą įgavusi sąmonės ir sapnų sankirta.
Peržengusi slenkstį tarp „tikro“ ir „nesuprantamo“, atsiduriu teatre, kur kiekvienas net nenorėdamas tampame aktoriumi be vaidmenų, be kelio nuo A iki Z, be naratyvo - vien genijaus sąmonės srautas, išsiliejęs ant sienų, lubų, grindų, veidrodžių.
Kiekvienas mano žingsnis - kaip vaikščiojimas po sapną, kurio struktūrą valdo vidinė įtampa tarp geismo ir absurdo, tarp baimės ir juoko.
Eksponuodamas savo kūrybą Dali sugriauna ankstesnę manąją meno suvokimo patirtį.
Jo kūriniai gyvi, triukšmingi, teatrališki dalyviai, bendrauja ir reikalauja žvilgsnio, kartais net provokuoja. Sofa tampa lūpomis, kinetinės brangakmenių segės pulsuoja, regis, reikalaudamos nutūpti ant mano krūtinės, paveikslas virsta ilgesiu, o laikrodis nutįsta nuo sienos kaip beprasmiškos abejonės laikinumu lašas.
Net mirtis čia nėra statiška - Dali palaidotas po muziejaus grindimis tampa performanso šerdimi, iš kurios kyla visa ši sapniška keistenybė, gyva ir emocinga, nuostabos kupina šventė. Taip prieš daug metų Dali išmokė mane matyti meną kitaip.
3. Aplankyti Vilniaus universiteto Idėjų laboratoriją.
Įsivaizduokite vietą, kur naktis nėra tamsa, o žvaigždžių žemėlapis virš galvos - tarsi gyvas rankraštis kviečia jį perskaityti mirgėjimų ir blyksnių ženklais.
Observatorijoje mintys įgauna gravitaciją, o vaizduotė - trajektoriją, tarp kupolo ir parko medžių šnaresio gimsta kita laiko rūšis - sulėtėjusi ir rami.
Vilniaus universiteto Idėjų observatorijos erdvė - ne tik mokslinio pažinimo vieta, bet ir menininko dirbtuvė, kur vienai vasarai jo kūriniai virsta pasakojimu (jau dvejus metus čia organizuojamos vieno menininko ArtSince solo parodos).
Kūriniai rezonuoja su kupolo forma, šviesos ir tamsos kaita ant sienų, neskuba, leidžia žiūrovui išbūti apvalioje kosmoso erdvėje ir jam vienam pasakoja istoriją apie mokslo ir meno sąveiką, apie dermę tarp teorijos ir meno intuicijos, jam vienam atveria Žvilgsnį. Sąmonę. Tylą.
4. Peržiūrėti režisierių brolių Džoelio ir Etanas Koenų sukurtus filmus, pradedant ne nuo pirmojo „Perskaičius sudegink“, o nuo „O, broli, kur tu? / O Brother, Where Art Thou?“
„O, broli, kur tu?“ filmas - tai vaizdinis ir garsinis nuotykis. Jis ypatingas įsimintinu „bluegrass“ ir amerikietiško „folk“ stiliaus garso takeliu, kuris 2001-aisiais pelnė „Grammy“ apdovanojimą ir atgaivino susidomėjimą tradicine amerikiečių muzika.
Pažiūrėję filmą nušausite du zuikius - akys patirs koeniškai absurdišką, vizualiai kerintį nuotykį, o ausys - nepaprastą „sielos muzikos“ malonumą. Tai filmas, kuris groja ne tik ekrane, bet ir širdyje.
5. Išsiruošti į Mėmelio senųjų artefaktų fotomedžioklę.
Susiplanuok maršrutą arba eik kur akys veda nuotykio režimu - klaidžiok senamiesčio kiemais, žiūrėk tiesiai, žiūrėk žemyn (ieškodamas purvabraukių - prie laiptų įtvirtintų metalinių lentelių purvui nuo batų nusibraukti), žiūrėk aukštyn (balkonai, karnizai) ir į šonus (sienų detalės).
Medžioklėje gali atrasti ir kitų įdomių artefaktų: senovinių durų rankenų, kanalizacijos dangčių su istoriniais ženklais, balkonų kalvių darbų ar užrašų vokiečių kalba.
Pažymėk radinius žemėlapyje (pvz., „Google Maps“), kad vėliau galėtum sudaryti savo artefaktų žemėlapį, pasidalinti juo socialiniuose tinkluose. Smagiausia tai, kad kiekvienas atrastas artefaktas yra tiltas į praeitį.
Mėmelio sluoksniai vis dar gyvi - tereikia atidžiau žiūrėti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą