Režisierė Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė: „Kaip meno forma parodyti vandenį?“

Kamerinis kūrinys įtrauks į paslaptingą ir ramią, mažuosius skatinančią tyrinėti, o jų tėvams suteikiančią galimybę pailsėti nuo kasdienybės vandens karalystę. 

„Vandenyno“ sumanytoja ir režisierė Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė atskleidė, kas įkvėpė sukurti spektaklį patiems jauniausiems žiūrovams, kas jų laukia ir kodėl jai buvo taip svarbu sukurti spektaklį ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. „Vandenyno“ premjera balandžio 29 d.

Klaipėdos dramos teatre iki šiol nebuvo spektaklių tokiai jaunai auditorijai, papasakokite, kaip kilo idėja kurti spektaklį nė metų neturintiems vaikams? 

Jau studijuojant Klaipėdoje režisūrą, ruošiantis bakalauro baigiamajam darbui, pasirinkau statyti spektaklį kūdikiams. Sukūriau šeimą, gimė vaikas, iš to ir kilo noras kurti patiems mažiausiems. Vėliau susilaukiau dar vieno vaikelio. Pastebėjau, kad tuo metu nebuvo itin daug šio žanro spektaklių, tad labai natūraliai atėjo idėja kurti „Vandenyną“. 

Kas slepiasi už „Vandenyno“, kokia jo istorija?

Spektaklis pasakoja apie vandenyno atsiradimą. Jame vaidinantys aktoriai pasirodo kaip vandens kūrėjai – dievai. Savo judesiais ir scenoje naudojamais objektais jie palaipsniui kuria vandens planetą. Iš pradžių atsiranda garai, iš garų – debesys, vėliau atsiranda pirmoji gyvybė ir galų gale visas didžiulis vandenyno gyvenimas.

Vanduo būtinas gyvybei, mūsų egzistavimui, ką jis simbolizuoja jūsų istorijoje, kaip sumanėte kurti būtent apie vandenyno atsiradimą?

Norėjau sukurti spektaklį vaikams, bet taip pat man buvo svarbu, kad jis paliestų ir tėvus, juos atpalaiduotų, taip atsirado mintis apie vandenį. 

Mes esame vanduo, viskas aplink mus yra vanduo, jis mus nuolatos supa. Ieškodami būdų atsipalaiduoti neretai gręžiamės būtent į vandenį: einame į baseiną, važiuojame prie ežero, upės, jūros, įsiklausome į jos ošimą. Man vanduo asocijuojasi su meditacija, ramybe. 

Norėjau spektaklio, kuriame ir didelis, ir mažas žiūrovas galėtų „panardyti“ ir atsipalaiduotų. Apsisprendus kurti „Vandenyną“ reikėjo rasti, kaip meno forma parodyti vandenį.

Atskleiskite, kokiais būdais vandenyno pasaulį perkeliate į teatro salę, kad tai būtų įdomu tiek vaikams, tiek tėvams?

Manau, kad kuriant meno kūrinį svarbu paliesti kuo daugiau žmogaus pojūčių. Būtent todėl šį spektaklį kūrėme konsultuodamiesi su ergoterapeute. Ji mums padėjo pasirinkti spektaklyje naudojamas medžiagas, geriausiai tinkamas kūdikių pojūčių stimuliavimui, bet taip pat reikėjo būti atsargiems, kad tos stimuliacijos nebūtų per daug. 

Spektaklio metu sieksime sužadinti keturis žmogaus pojūčius, padedančius pajusti vandens stichiją. Tai darysime per kompozitoriaus sukurtą muziką, lietaus motyvą atkuriančius garsus, šviesų žaismą, kvapus bei kitus scenos elementus. Kuriant tokio tipo spektaklį, didžiulio dėmesio reikalauja scenografija. 

Būtent ji tampa svarbiausia istorijos pasakotoja, kadangi dramaturgijos čia nedaug, teksto bus mažai. Dėl to skirtingi scenos objektai, detalės tampa labai svarbiu aspektu norint perteikti vandenyno dvasią. Vandenyno pasaulio paslaptingumą sieksime išreikšti naudodami ir užslėptus simbolius. Pavyzdžiui, koks nors spektaklio elementas gali atrodyti vienaip, o jį apvertus gali tapti visai kitokiu vandens pasaulio objektu. 

Kuriame savą vandens pasaulį ir tikimės sužadinti žiūrovų vaizduotę, kad jie patys susikurtų jo interpretaciją.

Minėjote, kad konsultavotės su ergoterapeute. Gal papasakotumėte plačiau, kuo jos darbo specifika buvo naudinga spektaklio kūrimo procese? 

Ergoterapija šiuo metu yra populiarėjanti sritis. Ji fokusuojasi į žmogaus raidą ir vystymąsi, o terapijos susijusios su visų žmogaus pojūčių lavinimu. Taigi konsultacija su specialiste, rengiant spektaklį vaikams, buvo ypatingai svarbi. Ji aiškiai išdėstė, kaip veikia žmogaus pojūčiai. Su ergoterapeutės pagalba mūsų komanda gavo tikslingų žinių, kaip per pojūčius perteikti mažyliams vandenyną, lavinant pojūčius ir nesukeliant diskomforto.

Esate minėjusi, kad spektaklį kuriate ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Pasidalinkite, kodėl jums buvo svarbu kurti spektaklį mažyliams, kuris būtų įdomus ir tėvams? 

Neretai šio žanro spektakliai būna akcentuojami kūdikiams, vaikams, kas yra suprantama ir normalu. Tačiau man atrodo, kad labai svarbu nepamiršti tėvų, pamąstyti, ką jie gali pasiimti iš kūrinio, noriu, kad spektaklyje tėvai nesijaustų esantys tik vaikelio palydovais. Man svarbu, kad tėvai ir jų vaikai būtų paveikti. 

„Vandenyne“ norime tėvus apgaubti meditatyviai veikiančia, ramia, švaria, atgaivinančia energija. Taip pat visa scenografija parengta taip, kad ji nebūtų stereotipiškai „vaikiška“, kad sensoriškai veiktų tiek vaikus, tiek tėvus. Esu pastebėjusi, kad kūdikiui tyrinėjant aplinką mama ar tėtis negali atsipalaiduoti, turi stebėti, prižiūrėti jį. 

Sieksime, kad „Vandenyne“ jie galėtų šiuo atžvilgiu jaustis saugūs, leisti sau pailsėti. Taip pat tėvai labai linkę viską filmuoti, fotografuoti, stebėti vaiko patirtis per telefono ekranėlį. Labai linkėčiau viešint „Vandenyne“ padėti telefoną į šalį, leisti vaikams tyrinėti aplinką, o patiems pabūti ramiai ir leisti sau atsipalaiduoti.

Pastaruoju metu galime pastebėti kylantį spektaklių kūdikiams gūsį Lietuvoje, taip pat ir Klaipėdoje. Kaip vertinate šį fenomeną?

Jau minėjau, kad kai gimė pirmasis vaikas, tokio tipo spektaklių pasirinkimas nebuvo itin didelis – keli spektakliai, ir tie patys rodomi ne taip jau ir dažnai. Dabar jų ženkliai padaugėjo, tai tikrai džiugina. Net juokinga, panašiu metu, kaip ir mūsų spektaklis, pasirodo dar keli tokio pobūdžio kūriniai, bet manau, kad tai į gerą, kadangi dabar tėveliai turi iš ko pasirinkti, turi daugiau galimybių. 

Norėčiau paraginti tėvus spektaklio nepriimti kaip vienkartinės patirties – jei vaikas vis dar atitinka amžiaus kategoriją, verta apsilankyti po kelių mėnesių, juk kiekvieną kartą augantis vaikas „Vandenyną“ išgyvens vis kitaip. Mes juk mokomės per patirtį ir jos pakartojimą.

Dauguma žmonių supranta, kaip atrodo įprasti spektakliai, visi sėdi savo vietose, vyksta veiksmas, o kaip atrodo „Vandenynas“? Kur sėdi publika, kur vyksta veiksmas, ar yra interaktyvu? Papasakokite apie tai plačiau.

Šis kūrinys labai interaktyvus. Tarp scenos ir žiūrovų atskirties nebus, viskas vyks rato principu. Visi susirinks į ratą, o tada jo centre ir aplink susirinkusiuosius skleisis veiksmas. Tėvai galės įsipatoginti ir atsikvėpti, o vaikai bus laisvi tyrinėti aplinką, susipažinti su ja, viską paliesti.

Galima įsivaizduoti, tokio pobūdžio spektaklį nelengva strategiškai realizuoti. Ką įvardintumėte kaip didžiausius iššūkius?

Viską reikia gerai apgalvoti. Kaip ir į ką reaguos vaikai? Ką daryti, kad per anksti kažko nepaimtų, o jeigu ima ir kažką deda į burną, ką daryti, kad tai būtų saugu? Turime numatyti kelis žingsnius į priekį, nes niekada nežinosi, kas mažyliams šaus į galvą. Visas spektaklio kūrimo procesas buvo kupinas eksperimentų. Mums reikėjo daug pasibandymų, eksperimentavimų, įvertinant galimas reakcijas ir viską apmąstant.

Tai yra ne pirmas jūsų spektaklis mažyliams. Pasidalinkite, kaip pati jaučiatės kurdama spektaklius vaikams?

Jaučiuosi ramiai. Jaučiu, kad tame yra didelė prasmė. Kurdama noriu, kad spektaklis patiktų ir man pačiai. Įdedu į savo darbą daug meilės. Labai svarbu ir komanda, kuri padeda, kuria galiu besąlygiškai pasitikėti. 

Patirtinio spektaklio vaikams ir jų tėvams „Vandenynas“ premjera Klaipėdos dramos teatre balandžio 29 d. 

Režisierė ir idėjos autorė Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė, scenografė Guoda Korsakaitė, kostiumų dailininkė Daiva Dašenkovienė, šviesų dailininkas Linas Rubinas, kompozitorius Edvinas Vasiljevas, konsultuojanti ergoterapeutė Gabija Kalnytė, režisierės asistentas Alius Veverskis

Vaidina: Jonas Baranauskas, Samanta Pinaitytė, Kamilė Andriuškaitė, Gabrielė Lukošiūtė-Pūrienė