Rima Spalinskienė: tris dešimtmečius saugojanti lietuviškos muzikos šaknis

Šis įvertinimas persipina su jos 30 metų darbu ansamblyje „Ralio“, kuris tapo ne tik muzikos mokymosi, bet ir vaikų augimo, bendrystės bei pasitikėjimo savimi erdve. Per tris dešimtmečius čia užaugo šimtai mokinių, o ansamblyje išliko gyvas ratas, kuriame vyresni perduoda patirtį jaunesniems, o kiekvienas vaikas priimamas nepriklausomai nuo gebėjimų.

R. Spalinskienė pabrėžia, kad „Ralio“ - tai vieta, kur vaikai mokosi ne tik muzikos, bet ir gyvenimo: kantrybės, kūrybiškumo ir bendrystės, o svarbiausia - įtvirtina savo tautines šaknis.

Miela Rima, 2025-aisiais jums įteiktas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės medalis „Tarnaukite Lietuvai“. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Šis įvertinimas man buvo labai netikėtas, nes tai, ką dirbu, ir veiklos, kuriomis užsiimu, man yra labai mielos, todėl jaučiuosi laiminga. Esu tvirtai įsitikinusi, kad esu teisingame kelyje, kad savo pasirinktos profesijos nekeisčiau ir kad tai yra man skirtas kelias. Maniau, kad dauguma mokytojų renkasi mokytojo profesiją vedami pašaukimo, todėl laikiau save tokia kaip ir visi.

Todėl, kai gavau pasiūlymą dalyvauti delegatų atrankoje šiam apdovanojimui, sutikau, tačiau netikėjau, kad pereisiu atranką. Maniau, kad mano veiklos niekuo neypatingos, kad yra geriau dirbančių ir geresnių rezultatų pasiekiančių žmonių.

© Ansamblis „Ralio“ 2024-aisiais dalyvavo respublikinės Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ ansamblių vakaro koncerte „Gyvybės medis“ Vilniuje, Kalnų parke. Asmeninio albumo nuotr.

Kai gavau laišką su kvietimu atvykti į apdovanojimo ceremoniją, negalėjau patikėti - kelis kartus skaičiau šią žinią. Žinoma, labai vertinu šį apdovanojimą ir jaučiuosi tvirtesnė.

Ar tai ką nors pakeis mano kelyje? Nemanau. Aš nedirbu dėl apdovanojimų - darau tai su meile, vedama to, ką man sako širdis.

Tautinės muzikos ansamblis „Ralio“ daugeliui klaipėdiečių tapo tikru lietuviškos muzikos išsaugojimo simboliu. Ar prisimenate pirmąją dieną Jaunimo centre - koks tada buvo jūsų planas, o gal svajonė ir ar ji šiandien jau išsipildė?

Ansamblis „Ralio“ 2025 metais minėjo 30 metų sukaktį. Sudominti šiuolaikinius vaikus ir pakviesti juos lankyti užsiėmimus - nelengva misija. Tam reikia labai daug išmonės. Kiekvienais metais tenka ieškoti naujų formų ir būdų (juokiasi).

O ansamblio pradžia buvo tokia: Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vaikų tautinių šokių kolektyvo vadovei Violetai Šleinienei pasiūliau įsteigti vaikų tautinės muzikos ansamblį, kuris akompanuotų šokėjams. Ši idėja jai labai patiko. Jos pastangomis po pokalbių ir įtikinėjimų Jaunimo centro direktoriaus buvau priimta į darbą ir įsteigiau tautinės muzikos ansamblį, kuriam vėliau buvo suteiktas „Ralio“ pavadinimas.

Pradžia buvo nelengva, nes nebuvo nieko - tik vizija. Per 31 metus „Ralio“ sukaupė nemažą įvairių instrumentų kolekciją, užaugino daug mokinių, kurie savo profesionaliu instrumentų valdymu žavi ir motyvuoja mažuosius, naujai prisijungusius vaikus. Buvo sukurtas ansamblio veiklos modelis - lyg atsinaujinantis ratas: kai išeina vyresnieji muzikantai, į jų vietą ateina jau parengti jaunesni vaikai. Taip šis ratas sukasi nesustodamas.

Kad ansamblis ,,Ralio" veiktų sėkmingai, prisidėjo buvę vadovai Gintaras Jonaitis, Sigitas Spalinskas (mano vyras) ir šiuo metu jau 12 metų čia dirbantis mokytojas Irmantas Mikalonis.

Noriu pasidžiaugti jaunuoju kolega Irmantu, kuris geba ne tik dirbti su vaikais, bet ir įskiepyti meilę tautinei muzikai. Mes abu esame gera komanda.

Jūsų auklėtiniai groja kanklėmis, birbynėmis, lumzdeliais, skrabalais, skudučiais… Kuris instrumentas, jūsų nuomone, greičiausiai „prisijaukina“ vaiką, o kuris pareikalauja daugiausia kantrybės ir charakterio?

Labai geras klausimas. Galiu net negalvodama atsakyti - skrabalai. Skrabalai vaikus sudomina greičiausiai, nes dažniausiai jie šio instrumento nebūna nei matę, nei apie jį girdėję. Skrabalų garsas išgaunamas nesudėtingai, o ant dėžučių būna užrašyti raidiniai natų pavadinimai. Jei vaikui paduodamos natos, kuriose taip pat sužymėti raidiniai pavadinimai, jis jau per pirmąją pamoką gali nesunkiai atlikti užduotį. Tai suteikia malonumo ir džiaugsmo bei skatina mokytis toliau.

Tačiau mokantis groti bet kuriuo muzikos instrumentu reikia labai daug kantrybės, kurios, kaip žinome, vaikams dažnai trūksta. Kuo jaunesnis vaikas, tuo greičiau jam gali atsibosti mokymosi procesas. Todėl mokytojas turi nuolat būti kūrybingas, taikyti įvairius ugdymo metodus, kurie kartais gimsta netikėtai, susiklosčius nenumatytoms situacijoms.

Žinoma, labai praverčia ir psichologinės žinios bei sukaupta pedagoginė patirtis.

Dažnai sakoma, kad talentas - dovana iš prigimties. O kaip manote jūs: kas svarbiau vaikui - įgimti gabumai ar šalia esantys žmonės, kurie laiku pasako „tu gali“?

Sutinku, kad talentas, kaip sakoma, yra Dievo dovana. Su tokiu vaiku dirbti labai įdomu, o jei jis pats to nori, galima pasiekti išties daug. Tačiau ne mažiau svarbu ugdyti ir tą vaiką, kuris neturi išskirtinio talento.

Kantriai ir nuosekliai vedant vaiką muzikos pažinimo keliu, labai džiugu matyti jo pažangą ir pasiektus rezultatus. Tokie pasiekimai dažnai teikia ne mažesnį pasitenkinimą nei darbas su itin talentingais vaikais.

Ansamblyje „Ralio“ muzikuoja vaikai nuo penkerių iki devyniolikos metų. Koks būna gražiausias momentas mokytojai - pirmasis teisingai pagrotas kūrinys, pirmas koncertas ar akimirka, kai vaikas pats patiki savimi?

Visi momentai, mokantis muzikuoti, yra geri ir gražūs. Kiek reikia įdėti pastangų, kad pirmus metus muzikuojantis vaikas išeitų viešai pagroti! Juk ne kiekvienas suaugęs žmogus gali išeiti į sceną ir kažką pasakyti publikai. O čia tai daro vaikai, ir man tai yra nuostabu!

Jūsų auklėtiniai ne tik muzikuoja, bet ir atranda draugus, sceną, pasitikėjimą savimi. Ar būta istorijų, kai tylus, nedrąsus vaikas per muziką tiesiog pražydo?

Kadangi jau daug metų dirbu su kolektyvu, būta įvairių istorijų. Kai pirmą kartą mažametį vaiką atveda mama, dažnai vaikas susigūžia, įsikabina į mamos sijoną ir jos nepaleidžia. Vaikas pirmą kartą mato svetimą žmogų - mokytoją, jaučiasi nesaugus. 

Kaip man pradėti pokalbį su vaiku? Tokioje situacijoje susitariame su vaiku, kad už durų, koridoriuje, jo lauks mama ir jis galės kada panorėjęs grįžti pas ją. O tuo metu pradedame susipažinimo žaidimą, kurio metu vaikas užmiršta savo baimes ir nepasitikėjimą, tampame draugais, o tuomet jau galime padirbėti.

Muzika, kaip žinome, turi didelį poveikį emocinei ir psichinei būsenai. Grojant ansamblyje tam sudaromos ypač geros sąlygos. Vaikai susidraugauja, dalijasi savo patirtimis, mokosi būti draugiški, padėti vieni kitiems. Dažnai pažengę mokiniai padeda mokytis mažiau įgūdžių turintiems vaikams.

Koncertinė praktika suteikia ne tik džiaugsmą, pasitenkinimą, bet ir nuolat tobulinami sceniniai įgūdžiai, stiprėja pasitikėjimas savimi. Ne kartą mokiniai prašo paskolinti instrumentus, kad galėtų pasirodyti mokyklų, kuriose mokosi, renginiuose. Po renginio jie džiaugiasi, kad mokykloje buvo pastebėti ir įvertinti ne tik mokinių, bet ir mokytojų.

Esate ne tik mokytoja, bet ir muzikalių vaikų mama. Dukra Ingrida groja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestre ir dirba mušamųjų instrumentų mokytoja Eduardo Balsio menų gimnazijoje, Stasio Šimkaus konservatorijoje - kanklių mokytoja, sūnus - talentingas solistas Rokas, dainuojantis grupėje „El Fuego“. Gal jūsų namuose muzika skambėdavo net prie vakarienės stalo (juokauju)? Kaip nutiko taip, kad muzika „infekavo“ visą šeimą?

Nieko keisto ar ypatingo, kad vaikai taip pat pasirinko muziko profesijas. Jie nuo mažens augo muzikos apsuptyje. Vyras - Sigitas Spalinskas buvo birbynės mokytojas, atlikėjas, kolektyvų vadovas. Mėgo gaminti kankles. Mes dažnai vaikus vesdavomės į repeticijas, nes grojome įvairiuose ansambliuose, o vaikų priežiūra nesinorėjo apkrauti senelių.

Mes turime didžiulį tautinės muzikos ir instrumentų palikimą, kuriuo galime didžiuotis. Mūsų tikslas - jį išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.

Atsimenu vieną juokingą nuotykį: kai Rokui buvo treji metai, svarbios repeticijos metu dingo vienas skudutis. Klausiame - „Rokai, kur padėjai skudutį?“ O jis žiūri nesuprantančiu žvilgsniu, nežino, kas tas skudutis. Repeticijoje instrumentai vaikams buvo tarsi žaislai. 

Visi muzikantai klūpėdami ieškojo to vieno skudučio po visą patalpą, kol jis buvo rastas - įkištas į skylę, tokio pat diametro kaip pats skudutis.

Pastebėję, kad vaikai turi gerus muzikinius duomenis, paskatinome juos mokytis muzikos mokykloje: Ingridą - kanklių, Roką - fortepijono specialybės. Vėliau abu mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ingrida baigė kanklių ir mušamųjų instrumentų specialybes, Rokas - klasikinį dainavimą pas prof. Eduardą Kaniavą.

© Rima Spalinskienė džiaugiasi savo šeima. Asmeninio albumo nuotr.

Šiuo metu Rokas ne tik dainuoja grupėje „El Fuego“, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre turi vaidmenų, veda renginius, bet ir šoka Anželikos Cholinos šokio teatro spektakliuose. Prieš metus jis įkūrė šeimos restoraną „Bistro Prancė“ Plateliuose.

Ingridos veiklos sritys labai plačios, jas sunku trumpai apibūdinti. Tai ir pedagoginis darbas, ir koncertinė veikla. Mušamaisiais ji groja ne tik teatre, bet ir su Klaipėdos kameriniu orkestru, Klaipėdos krašto pučiamųjų orkestrais. 

Kanklėmis ji atlieka įvairią muziką - nuo solo iki duetų su violončele, dainininke Rasa Serra bei kitais atlikėjais, taip pat kuria ir eksperimentuoja improvizacinėje muzikoje su „Lajomis“. Ji taip pat aranžuoja muziką tautiniams instrumentams, ieško naujų skambesių ir išraiškos priemonių.

Labai džiaugiuosi savo vaikais, kad jie daug pasiekę savo profesinėse veiklose, bet kartu yra patriotiški, pilietiški, mylintys Lietuvą.

O jūs dabar jau augate ir močiutės vaidmenyje. Ar anūkai taip pat paveldėjo muzikinį geną? Gal slapta jau dairotės, kam atiteks sukaupti pirmi instrumentai?

Esu labai laiminga, turinti tris anūkėlius. Vyriausioji anūkė Matėja mokosi Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje, kurioje ji gilinasi į dailės subtilybes. Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre ji mokosi kankliuoti ansamblyje „Ralio“.

Margiris labai anksti pradėjo domėtis muzikiniais garsais, mėgdžioja mamos padiktuotus ritmus, todėl manau, kad ir jis gali pasirinkti muzikinį kelią. Ąžuoliukas yra labai gyvybingas ir išraiškingas, mėgstantis bendrauti. Domisi jam patinkančia muzika, ritmiškas. Galbūt ir jis bus scenos žmogus, tačiau dabar tai dar sunku pasakyti.

Kam atiteks sukaupti instrumentai - manau, parodys laikas.

Per tiek metų Jaunimo centre sutikote daugybę vaikų, tėvų, kolegų. Kokie žmonės čia dažniausiai ateina - ir kas jus iki šiol labiausiai žavi dirbant su jaunimu? Papasakokite apie savo talentingus auklėtinius.

Sunku suskaičiuoti, kiek mokinių lankė kolektyvą, nes statistikos nevedu. Tėvai, kurie atveda vaikus, būna įvairūs: kolegos, dirbantys muzikos srityje, kitų profesijų atstovai, pažįstami, draugai, kaimynai...

Dirbti su jaunimu yra įdomu, nes daug ką galima ir iš jų pačių išmokti, sužinoti. Tai yra abipusiai naudinga. Mes matome, kaip auga ir keičiasi vaikai, kurie ansamblį lanko daugelį metų. Džiaugiamės ir labai vertiname vaikus, kurie mokosi muzikuoti nuo pirmos iki dvyliktos klasės.

Mokantis groti bet kuriuo muzikos instrumentu reikia labai daug kantrybės, kurios, kaip žinome, vaikams dažnai trūksta. Kuo jaunesnis vaikas, tuo greičiau jam gali atsibosti mokymosi procesas.

Muzikuodami daugelį metų mokiniai įgyja profesionalių įgūdžių, pamilsta muziką, išmoksta ją analizuoti ir vertinti. Tai ir yra mūsų tikslas - tęsti lietuviškas tradicijas ir įskiepyti meilę tautinei muzikai.

Auklėtiniai, kurie įdėjo daug metų nuoseklaus darbo, kantrybės, tėvų palaikymo ir paskatinimo, tampa sėkmingi, puikiai įvertinti konkursuose, visur kviečiami, sukaupę nemažą repertuarą. Talentas be darbo rezultatų nieko neduoda.

Džiaugiuosi visais savo auklėtiniais, nesvarbu, kokie jų muzikiniai gebėjimai. Kaip žinote, gabiausi vaikai dažniausiai mokosi muzikos mokyklose. Priimant mokinius į ansamblį „Ralio“ mums nesvarbūs vaiko muzikiniai gebėjimai - priimame visus norinčius. Mūsų misija - padėti vaikui tobulėti ir augti. Svarbiausia - noras pažinti, mokytis ir būti kartu.

Šiandien vaikus vilioja ekranai, socialiniai tinklai ir greitas pasaulio tempas. Kaip pavyksta sudominti jauną žmogų tautine muzika ir parodyti, kad skudučiai ar kanklės gali būti ne mažiau „kieti“ už modernias technologijas?

Tikrai nelengva sudominti jauną žmogų tautine muzika. Vienas iš svarbiausių dalykų yra mokytojo asmenybė ir autoritetas. Mokytojas, mylintis savo darbą, skleidžiantis gerąją energiją ir savo pavyzdžiu rodantis bei „užkrečiantis“ mokinius, visada sudomina.

Kadangi mes dažnai dalyvaujame įvairiuose koncertuose, festivaliuose, konkursuose, Dainų šventėse, vaikai pamato, kiek daug yra muzikuojančiųjų tautiniais instrumentais. Šiais metais Kovo 11-ajai paminėti Palangos koncertų salėje vyko tautinių instrumentų ansamblių ir orkestrų festivalis „Trimitatis“, kuriame dalyvavo apie 800 dalyvių iš visos Lietuvos. Tokie renginiai labai motyvuoja domėtis šia muzika.

Labai gaila, kad didžioji dalis vaikų nėra mokomi groti tautiniais instrumentais nei darželyje, nei mokykloje. Kodėl taip yra? Dažnai mokytojų atsakymas būna - mokiniams ši muzika nepatinka. Vadinasi, nuo mažens jau reikia ugdyti meilę ir pagarbą mūsų tautiniam paveldui.

Ir pabaigai - kokia šiandien yra didžiausia jūsų svajonė? Ko palinkėtumėte ateities kartoms, kad jos nepamestų nei muzikos, nei savo šaknų?

Aš visada akcentuoju mokiniams: Lietuva pasaulio žemėlapyje yra labai maža valstybė. Kad ji būtų įdomi kitoms šalims, ji turi būti savita ir išskirtinė. Mes turime didžiulį tautinės muzikos ir instrumentų palikimą, kuriuo galime didžiuotis. Mūsų tikslas - jį išsaugoti ir perduoti ateinančioms kartoms.

Tad palinkėčiau, kad tautiniais instrumentais atliekama muzika visada skambėtų ir garsintų Lietuvą.