Romaną parašęs karybos tyrinėtojas Giedrius Petkevičius: „Dienai, kai jie ateis, geriau ruoštis“

Vis dėlto, ar galėtumėte ranką prie širdies pridėję pasakyti, kad nė karto nesate pagalvoję, kaip elgtumėtės karo siaubui pasiekus Lietuvos žemę?“ – klausia karybos tyrinėtojas Giedrius Petkevičius.

Bestselerių „Karo anatomija“, „Karo žmonės“, „Kruvinos saulėgrąžos“ autorius G. Petkevičius pristato penktąją savo knygą „Diena, kai JIE atėjo“. 

Naujoji autoriaus knyga, kaip jis pats sako, vieniems skaitytojams leis pasitikrinti galimą karo realybę, o kitus, kurie apie karą išvis negalvoja, gali nustebinti.

Literatūriniame G. Petkevičiaus pasakojime galima atpažinti netolimos mūsų šalies praeities vaizdinius – Nepriklausomybės priešaušrį ir audringą 10-ąjį dešimtmetį. 

Pajusti alsuojantį nerimą dėl kovojančios Ukrainos, susipažinti su slapčiausiais Kremliaus planais, apsilankyti Lietuvos vadovybės bunkeryje ir drauge su Lietuvos kariais ginti Vilnių ir Kauną.

Dar viena svarbi šios knygos detalė – didžiulė meilė. Dėl kurios irgi reikia išgyventi šaltame bunkeryje. Už meilę ir savo šalį kovoti Lietuvos miestuose ir miškuose.

Knygą „Diena, kai JIE atėjo“ išleido leidykla „Alma littera“. Su knygos autoriumi kalbėjosi žurnalistė Laisvė Radzevičienė.

– Knyga, kurią parašėte, yra literatūros kūrinys su tam tikrais dokumentikos atspalviais, tačiau realybėje ar dažnai pagalvojate apie dieną X? Dieną, kai jie ateis?

– Iki 2014-ųjų tokios mintys buvo labiau teoriniai svarstymai. Šiandien šalia jų esu identifikavęs savo galimybes, sugebėjimus, konkrečias vietas ir priemones. 

Deja, situacija tokia, kad knygoje esanti literatūrinė išmonė gali įžengti į kiekvieno iš mūsų gyvenimą.

– Išties, pati dažnai pamąstau apie tai, apie ką rašote savo knygos įžangoje: kaip elgtumės mes, jei staiga užkluptų karas? Ar turite savo išgyvenimo planą?

– Dabarties realybėje apie tai retas nepagalvoja. Dažnai mąstau ir apie emocijas, kurios užplūstų TĄ dieną, ir apie praktinius žingsnius, kurių tektų imtis. 

Maniškė išgyvenimo struktūra gana aiški: norėčiau maksimaliai užtikrinti artimųjų saugumą ir atrasti savo vietą šalies gynybos sistemoje.

– Bene pirmąjį kartą imatės literatūrinio žanro, karo dokumentiką supinate su meilės istorija, kurią, kaip suprantu, skiriate savo mylimai moteriai – Nerijai. Kas paskatino tokį pasirinkimą?

– „Diena, kai jie atėjo“ yra penktoji mano knyga, bet teisingai pastebėjote – prozos kūrinys tapo šiokiu tokiu išbandymu. 

Na, o meilė šalia tokių perdėm vyriškų reikalų kaip ginklai ir karo scenų aprašymai – išbandymas kvadratu. 

Nežinau, kaip romantines, kartais stipriai erotizuotas scenas kuria kiti autoriai, man užteko įsivaizduoti konkretų žmogų ir kiek praverti fantazijos klodus.

Kiekvienas gyveniman įsileistas žmogus mumyse palieka pėdsaką. Kartais jis – tarsi ženklas blyškiame pajūrio smėlyje, kartais – gilus randas širdyje. 

Romano herojus nešiojasi įvairias, autoriaus viduje paliktų pėdsakų patirtis.

– Kažkuria prasme tai – gana vyriška knyga, netgi, sakyčiau, aiškiai išdėstyti pradmenys, kaip reikėtų elgtis ekstremalioje situacijoje. Ar toks ir buvo sumanymas?

– Savo knygoje „Karo anatomija“ bandžiau aprašyti techninį Rusijos Federacijos karinių pajėgų puolimo scenarijų mūsų šalyje. 

Paskutinį knygos „Karo žmonės“ skyrių palikau patarimams, kaip kare reikėtų elgtis civiliams, na, o „Dienoje, kai JIE ateis“ visa tai sujungiau, įvilkęs į grožinės literatūros rūbą, pasitelkdamas konkrečius žmones, tarp jų – ir kelių šalių politikus.

– Kodėl veiksmo metais pasirinkote 2025-uosius? Ar tiek nedaug mums liko?

– Viešumoje girdime daug svarstymų, kai kuriuos iš jų galime apibendrinti posakiu: „Nesvarstykime, ar mus puls, svarstykime geriau – kada?“ 

Nesu toks pesimistas, visgi hipotetiniai 2050-ieji romane atrodytų per daug toli ir ne tokie įtaigūs, ne tokie paveikūs kaip čia pat esantys 2025-ieji.

– Kai prieš akis ir sąžinę iškyla klausimas – pasilikti arba pasitraukti, apie ką reikėtų galvoti? Neabejoju, kad tik retas žmogus šiandien žino, kaip pasielgtų, o ir tas, kuris žino, gal atėjus lemiamai valandai pakeistų kryptį...

– Tenka apie tai kalbėti ir su skaitytojais visoje Lietuvoje, knygų pristatymo renginiuose. Bemaž visada sakau tą patį – smulkus akiniuotas buhalteris (-ė) gali demonstruoti drąsos stebuklus ir, atvirkščiai – vėliava mojuojantis patriotas, įveiktas šoko, drebės kamputyje ar pavydėtinai mikliai atras kitų spalvų vėliavą.

Svarbiausia man atrodo – vidinis nusiteikimas, apsisprendimas dabar, taikos metu, jeigu norite, būtinybė sau pasakyti: „Tą dieną, kai jie ateis, aš bijosiu, atleiskite man už tokį pasakymą, iki šlapimo nelaikymo, tačiau tą baimę nugalėsiu, nes neturėsiu kitos išeities. Tiesiog negalėsiu pasiduoti, išduoti ar pabėgti.“

– Nors ir literatūrinis kūrinys, jūsų knyga iliustruota senomis nuotraukomis. Kur jas surinkote?

– Iliustruotas romanas nėra dažnas reiškinys mūsų literatūroje, tiesa. 

Istorinės nuotraukos surinktos iš archyvų, karinėmis fotografijomis maloniai sutiko pasidalyti vieni geriausių savo srities meistrų – kariai Ieva Budzeikaitė ir Arnas Čemerka bei žurnalistas Vidmantas Balkūnas. 

Esu labai patenkintas, kad kartu mums pavyko atrinkti būtent tokius kadrus, kurie itin gerai atspindi tam tikrų romano dalių nuotaiką.

– Kiek iš 10-ojo dešimtmečio laikotarpio knygoje yra jūsų asmeninių prisiminimų?

– Praktiškai – viskas (šypsosi). Techniškai kalbant, kiekviena iš to meto knygoje aprašytų situacijų yra mano paties išgyventa. Nebūtinai tiesiogiai ir identiškai kaip knygoje, bet itin artimai ir glaudžiai – tikrai taip.

– Kai kurios knygos istorijos, galima manyti, yra išgalvotos, tačiau būtent taip viskas ir vyko Nepriklausomybės priešaušryje ir pirmaisiais jos metais. Iš ko pasiskolinote istorijas apie Kauno banditus? Kodėl jos atsirado knygoje?

– Paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis Kaune – mano vėlyvos paauglystės metai. 

Anuomet, ko gero, galėjau neklysdamas išvardyti pagrindinius miesto šešėlinio pasaulio veikėjus pravardėmis, o dirbdamas įkalinimo įstaigoje psichologu kai kuriuos nusikaltėlius pažinau ir gerokai iš arčiau. 

Rašyti apie 10-ojo dešimtmečio jaunuolį iš Kauno, nepaminint tamsesniosios to laikotarpio gyvenimo pusės, ne, herojaus paveikslas nebūtų visiškai atskleistas.

– Mūsų, gimusių 7-ajame dešimtmetyje, karta, yra laikiusi rankose šautuvus – mokykloje, universitete teko mokytis karinio parengimo. Mes bent galime įsivaizduoti, ką reikėtų daryti su tuo šautuvu, bet ir tai – ne visi. O ką kalbėti apie jaunesnes, po Nepriklausomybės gimusias kartas, kurios jau buvo susitaikiusios, kad karo nebus ir negali būti?

– Nuskambės gal kiek keistai, tačiau šiuolaikinės kartos prakeiksmas – matyti pasaulį nudailintą iki karikatūros. 

Pasaulį, kuriame negali būti kažko perdėm blogo vien todėl, kad tai būtų tiesiog „neteisinga“. Nesiimsiu vertinti, ar tokį požiūrį suformavo vyresniosios kartos noras apsaugoti savo atžalas nuo blogio, ar tiesiog „geri laikai pagimdė silpnus žmones“. 

Vis dėlto, mus gelbėja tai, kad turime nemažą porciją imuniteto tam infantiliam įsivaizdavimui, jog pasaulis privalo būti geras ir teisingas. Imunitetą suformavo mūsų geografinė padėtis ir istorinės patirtys su kaimynais.

– Skaitydamas skyrius apie Maskvą, įsivaizduoji, kad būtent taip viskas ir turėtų būti. Ką tai reiškia, kad mes, lietuviai, suprantame rusų psichologiją? Bet ar tikrai suprantame? Ar bent numanome, kokius planus jie rezga?

– Esu visiškai įsitikinęs, kad vidutinis statistinis, išorės politika besidomintis Lietuvos gyventojas geriau supranta rusus negu toks pats Vakarų Europos ar JAV gyventojas. Iš kitos pusės, juk visiškai aišku, kad tai nėra mūsų saugumo garantas. 

Kartais atrodo, kad tokia jau mūsų dalia – aiškinti „seniesiems“ Vakarams ir juos įtikinti, kad į Rytus nuo mūsų slypi blogis.

– Knygoje netgi aprašote puolimo planą. Iš kur sėmėtės teorinių žinių ir kodėl būtent tokį planą aprašėte?

– Karyba domiuosi nuo jaunystės, praktinių žinių sėmiausi tarnaudamas savanoriu, o dabar studijuoju teoriją, bendrauju su kariškiais, lankausi kariniuose daliniuose ir rašau apžvalginius straipsnius savo sekėjams ir Lietuvos žiniasklaidai. 

Kadaise ant mano paaugliško kambario sienų, šalia muzikos grupių plakatų, kabėjo užrašas „Karas yra mano gyvenimas“. Jaunatviškas neatsakingumas ir maksimalizmas baigėsi, o noras pažinti karo meno slėpinius išliko.

Knygoje aprašomas priešo puolimo planas remiasi istorinėmis, karinėmis ginklų, kariuomenių, tam tikrų ginkluotės rūšių galimybėmis. 

Man svarbu, kad šią ar kitas mano knygas į rankas paėmę kariškiai itin didelių kritinių taktinių ar strateginių pastabų negalėtų pateikti.

– „Bučia tik žiedeliai, prezidente, patikėkite manimi, jie pajaus rusų kareivio galią.“ Man tai – bene pats baisiausias ir labiausiai įstrigęs knygos sakinys. Ką turime daryti, kad tos galios nepajustume?

– Panašūs posakiai knygoje atsirado neatsitiktinai. Rusai mėgsta skambias, ryžtingas, simbolines frazes. 

Karinės propagandos ir isterijos klasika – pasitelkus žodžio galią, konsoliduoti nuosavą auditoriją ir gąsdinti svetimuosius. 

Jeigu suvokiame šį reiškinį, galime suvokti ir priešnuodį – nuosavas karinis raumenynas ir draugų būrys šalia. Pageidautina – su šarvuotąja technika.

– Ar rašant buvo momentų, kai pats nustebdavote, ką parašęs? Arba išsigąsdavote?

– Pažvelkime į kasdienius žinių pranešimus ar suvestines iš Ukrainos frontų – vargu ar gali kas nustebinti labiau nei scenarijai, kuriuos rašo gyvenimas. 

Siūlau saugotis, ruoštis ir nustebinti bei išgąsdinti priešą, jeigu diena, kai JIE ateis, išauš mūsų žemėje.

– Knyga baigiasi taip, tarsi prasidėtų kita istorija. Ar galvojate apie tęsinį?

– Gal reikėtų išlaikyti intrigą?.. Tiek to – knygos antroji dalis yra mano galvoje, o ar ji suguls į popierių, priklausys nuo „Dienos, kai JIE ateis“ pardavimo sėkmės. 

Jau matau, kad knyga sulaukė sėkmės bibliotekose, ja domimasi viešojoje erdvėje. Taigi, kad ir nedrąsiai, bet pažadu – tęsinys bus.